PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

KARTU MES GALIM DAUGIAU


Kauno Žaliakalnyje, dar nepavargusioje nuo mašinų ūžesio Kalniečių gatvėje, prie beržų prigludęs jaukus sodas ir atviras žmonėms kuklus namas. Čia gyveno ir kūrė talentingas rašytojas, dramaturgas Juozas Grušas. Pirmajame aukšte - rašytojo memorialinis muziejus, antrajame - Kauno aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrija "Akių šviesa". Vos pravėrus vartelius, mane pasitinka Nijolė MajerienėNijolė Majerienė - J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja, "Akių šviesos" bendrijos pirmininkė. Maloniai pakviečia į vidų. Patogiai įsitaisome J. Grušo svetainėje. Galvoje kirba daugybė klausimų, tad kalbamės kalbamės. Pokalbis su jautria, veiklia moterimi - tarsi gaivus oro gurkšnis. Su meile ir pasididžiavimu pasakoja apie muziejų, kuriame per 9000 eksponatų. Memorialinis rašytojo palikimas - rankraštynas, fototeka, meno kūrinių kolekcija, epistolinė medžiaga, memorialiniai daiktai ir šimtai knygų. 

Nusistebiu, kaip pavyko tokioje dvasingoje, istorine atmintimi paženklintoje erdvėje įsikurti "Akių šviesai". 

- Laukėme net 10 metų, - pasakoja Nijolė. - Pradžia 1991 - ieji. Kaune įkuriama Vaikų invalidų globos draugija, glaudėmės prie jos. Mūsų žinioje buvo septyni, vėliau - vienuolika vaikų su regos negalia. Netrukome susivokti, kad mūsų problemos specifinės ir kur kas naudingiau burtis į atskirą, mūsų tikslus atitinkančią organizaciją. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Po dvejų metų bendrija buvo įsteigta, tačiau patalpų neturėjome. Pagelbėjo Kauno aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla. Mūsų būrys augo, ėmėmės konkrečios veiklos. 

- Ar greitai sulaukėte rezultatų? 

- Taip nebūna. Reikėjo suburti iniciatyvinę grupę. Nuo pat įsikūrimo konsultavomės su profesionalais: medikais, tiflopedagogais, socialiniais darbuotojais, psichologais. Užmezgėme ryšius su labdaros ir paramos organizacijomis - Maltos ordino pagalbos tarnyba, "Caritu". Labiausiai skurstančius jie sušelpė maistu ir drabužiais. Svarbus pasiekimas - 1995 metais Europos bendrija dalinai finansavo mūsų parengtą projektą. Po to gimė projektai Atviros Lietuvos fondui, Kultūros ir Švietimo ministerijoms, Kauno miesto savivaldybei. Aktyvus mūsų finansinis rėmėjas - Nyderlandų fondas. Mums sekėsi. Didžioji dalis parengtų projektų buvo dalinai finansuojama. 

Atsivėrė naujos galimybės. Buvo įsteigta plastinio vaizdavimo studija, kurios pagrindinė iniciatorė ir vykdytoja - tiflopedagogė Asta Lapėnienė (šiandien - edukologijos mokslų daktarė). Išradinga, darbšti, intelektuali. Vaikai prie jos lipte lipdavo, kartu sukūrėme daug gražių darbelių, praleidome daug kūrybingų valandų. 

Geru žodžiu būtina paminėti puikią pedagogę Gitaną Liaudinskienę, kuri išmokė kurti projektus, įkvėpė drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis. Ji daugelio projektų iniciatorė, viena iš aktyviausių komandos kūrėjų. 

Nepamainoma talkininkė - mūsų bendrijos narė Lina Vitkuvienė. Tik jos dėka buvo rengiami kompiuterinio raštingumo mokymai ne tik jauniesiems globotiniams, bet ir jų šeimos nariams, bendrijos aktyvui. Ji padėjo žmonėms patikėti, kad internetas ne baubas, o didysis pagalbininkas šiuolaikinių technologijų pasaulyje. Buvo aktualu turėti nors kuklią būstinę, į kurią atėjęs bendrijos narys visada rastų žmogų, galintį suteikti informaciją, esant reikalui pakonsultuoti. Šiuo tikslu išsinuomojome nedidelę patalpėlę Kauno kultūros centre. 

- Akį traukia spalvingi lankstinukai ir knygelės. Tai vienas iš jūsų pagrindinių tikslų - šviesti visuomenę? 

- Iš tikrųjų, taip. Pirmasis leidinukas "Aš nesiskiriu nuo kitų" išleistas 1998 m. Europos bendrijos lėšomis, 2000-aisiais - "Patarimai šeimai, auginančiai vaiką su regėjimo negalia" ir garso kasetė. Pastarieji jau buvo reali metodinė parama. Lankstinukuose - "Akių šviesos" bendrijos tikslai, veikla, misija. 

- Papasakokit, koks jūsų tikslas? 

- Skatinti, tobulinti, remti regėjimo negalios vaikų ir jaunimo užimtumą, poilsio organizavimą, meninę ir kultūrinę saviraišką, informacinių technologijų prieinamumą, teikiant edukacines, socialines, techninės paramos paslaugas. 

- J. Grušo memorialinis muziejus turbūt ir yra ta vieta, kur yra visos sąlygos tai įgyvendinti? 

- Be abejonės. Mums tiesiog pasisekė ir esame labai laimingi. O buvo taip - 2001-aisiais buvo minimos J. Grušo 100-osios gimimo metinės. Dirbau šio muziejaus vedėja nuo 1991 metų. Patalpų būklė buvo apverktina - be kapitalinio remonto negalėjome išsiversti. Nėrėmės iš kailio. Kreipėmės į Nyderlandų fondą, Kultūros ministeriją. Pavyko gauti finansavimą. Parengėme patalpų kapitalinio remonto projektą. Visa bendruomenė įsiliejo į šią veiklą, dirbome nuo ryto iki vakaro. Tvarkėme aplinką, iš namo maišais tempėme nereikalingą, per daugelį metų susikaupusį "turtą". Buvau sujaudinta bendrijos narių ir kitų savanorių supratingumo ir konkrečios veiklos. Išsipildė dvi svajonės: pagarbiai paminėjome ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai brangaus žmogaus, rašytojo J. Grušo 100-ąsias gimimo metines ir įsikūrėme čia su neregiais ir silpnaregiais vaikais, jų šeimomis. 

Turime būstinę, kurioje vyksta įvairiopa veikla: seminarai, konferencijos, kultūros renginiai. Ypač svarbios edukacinės programos regos negalią turinčių vaikų tėvams. Ugdoma ir pagarba J. Grušo asmenybei, miesto kultūrai. Žodžiu, du - viename. 

Nepaminėjau vasaros stovyklų. Tai mėgstamiausia vaikų programa nuo 1996 metų. Kiekvieną vasarą rengiame poilsio ir kūrybines stovyklas socialiai remtiniems vaikams Birštone, Balninkuose, Vepriuose, Šventojoje. 

- Nepaklausiau, kodėl ėmėtės veiklos šioje nevyriausybinėje organizacijoje, nors nujaučiu, ką atsakysite... 

- Logiška. Auginau sūnų Paulių ir dukrą Joaną, kuriai buvo nustatyta įgimta abiejų akių katarakta. Ko tik nesigriebiau, kad padėčiau ištaisyti šią klaidą. Pasiekiau ir Odesą, deja... Šešios operacijos - ne juokai. Visomis išgalėmis mažos mergaitės regėjimą stengėsi gelbėti oftalmologė, medicinos mokslų daktarė Vida Arčiulienė. Vėliau jau suaugusią operavo gydytojas A. Šidlauskas. Dėkinga jiems už išsaugotą dukros regėjimo likutį. Aš ne vienintelė tokia. Dauguma tėvų, turinčių neįgalius vaikus, stengiasi padėti ir kitiems. Kartu mes galime daugiau. 

- Esi labai kukli ir santūri, bet tavo veikla, mokėjimas bendrauti su viltį praradusiais žmonėmis, intelektualumas stebina ir stiprina viltį, kad mūsų Lietuvėlėje yra kilnų tikslą turinčių žmonių. Iš kur visa tai? Papasakok apie šeimą, aplinką, kurioje augai. 

- Gimiau Vorkutoje - tėvelis politinis kalinys, mama tremtinė, susituokė tremtyje. Mama lituanistė, tėtis rengėsi tapti vienuolių saleziečių brolijos nariu - mokėsi vienuolių mokykloje. Sibire viltys žlugo. Jiedu sukūrė šeimą, susilaukė dviejų dukrų, manęs ir sesers Virginijos. Kiekvieną vasarą mėnesiui grįždavome į Lietuvą, į nuostabų Tryškių miestelį, kur gyveno mamos brolis. Nežinau, kaip tėvams tai pavykdavo. Tai atrodė kaip stebuklas: iš Sibiro pusnynų - į gimtinę, kur viskas spinduliavo grožiu, žaluma, šiluma, kur norėjosi apkabinti kiekvieną medį, kiekvieną sutiktą žmogų. Mėnuo praskriedavo viesulu ir vėl - į Vorkutą, angliakasių miestą. Šachtose buvo itin pavojinga, dažnos avarijos. Rytą, išlydėjusios savo vyrus, brolius, moterys vakare susirinkdavo prie šachtų ir su nerimu laukdavo - sugrįš ar nesugrįš. Daug skausmo ir ašarų nesulaukus. Ir šiandien regiu tuos liūdnus vaizdus. Tėvelis dirbo mašinistu. Vieną dieną, kai jis pavadavo pravoslavų Velykas švenčiantį kolegą, nuo bėgių nuslydo vagonas ir didžiulis anglies luitas prispaudė koją. Ją teko amputuoti, bet mes dėkojome Dievui, kad mūsų maitintojas liko gyvas. 

1963 metais su seseria grįžome į Lietuvą, o tėvai pasiliko Vorkutoje. Išsipildė mūsų noras mokytis tėvynėje, sava kalba baigiau Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą ir įsigijau lituanistės specialybę. Pirmoji darbo vieta - Maironio literatūros muziejaus fondai. Buvo smalsu, įdomu, visa galva pasinėriau į literatūrą. Aišku, reikėjo taikstytis su anuo laiku, kai dėl kiekvieno kryžiaus ekspozicijoje prisistatydavo partijos funkcionierius ar saugumietis ir muziejaus vadovai turėjo įrodinėti, kad čia nėra priešiškos ideologijos, blogų ketinimų. Kelerius metus teko paplušėti ir mokytoja, bet, matyt, iš prigimties esu muziejininkė, tad grįžau ten, kur pradėjau, ir nesigailiu. Mane supa dar Juozo Grušo sodintos obelys, alyvų krūmai. Velnioniškai gaila, kad rugpjūtį praūžęs viesulas suniokojo keturis gražiausius alyvų krūmus. 

- Teko girdėti, kad turi ir kitą specialybę? 

- O taip. Būdama bendrijos "Akių šviesa" pirmininkė supratau, kad norėdama šioje srityje nuveikti kažką rimto, privalau mokytis ir tobulėti. Įstojau į Kauno medicinos universitetą ir per dvejus mokslo metus įgijau socialinės darbuotojos medicinoje kvalifikaciją. Šios žinios labai praverčia dirbant su regos negalią turinčiais vaikais, konsultuojant jų šeimos narius ir visus, kurie susiduria su panašiomis problemomis. 

- Darbų virtinės, o kas po to? Kaip atsipalaiduoji? 

- Turiu daug malonių užsiėmimų. Knygos, su kuriomis keliu ir gulu, kambarinės gėlės, kurių pilnos palangės ir kiekvienas laisvas kambario kampelis. Atgaiva - sodas. Jame nėra nei vaismedžių, išskyrus vieną obelį, nei daržovių, tik mažytis alpinariumas, gėlės, pušis, klevas ir miniatiūrinis baseinėlis su vandens lelija. 

- Mėgstamiausias paukštis? 

- Kėkštas. Šių paukščių porelė įsikūrė muziejaus sodelyje, J. Grušo pasodintoje alyvoje. Jie žavi savo ramumu, nebaigštumu. Kai sulaukiu vaikų ekskursijos, būtinai parodau. Jie nustemba: mėlynsparnis paukštelis, jaukus, nebijantis žmonių. Vaikams tai palieka didžiausią įspūdį. Jaukus rašytojo namelis, kaip ir čia gyvenę žmonės: Juozas ir Pulcherija Grušai. Jie visada buvo atviri žmonėms, nesibodėjo net pijokėlių, kurie ateidavo pasiskolinti stiklinės jų mėgstamam vyneliui ar degtinėlei įsipilti. 

Padėkoju už pokalbį, linkiu nepavargti. Džiaugiuosi atradusi įdomią pašnekovę, moterį, kuri nieko nedaro atmestinai dėl "paukščiuko", kuri moka džiaugtis gyvenimu ir džiuginti kitus. Nijolė - gamtos kūdikis, kurios kiekviena diena prasideda kavos puodeliu pavėsinėje po vienintele sodo obelimi. Kultūros puoselėtoja, kurios sukurtose jaukiose patalpose renkasi žmonės, pasiilgę literatūrinio žodžio, čia laukiamos ir mėgėjų teatro "Aira" skaitovės, pristatančios kiekvieną savo programą. 

Ačiū už visa tai. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]