LASS LITERATŲ KŪRYBA
Pranas DAUNYS
"VARGO KELIAIS"
(Ištrauka iš knygos)
Man buvo pavesta kaimą pulti iš vakarų. Prasidėjus mūšiui, iš pirmo namo pro langus ėmė smarkiai į mus šaudyti. Tada prislinkęs prie to namo užtaisiau granatą ir įsviedžiau vidun. Granata sprogo, ir pro išmuštus langus išsiveržė juodas dūmų kamuolys. Tada slinkom prie kito namo. Keliskart iššovus, išgirdau, kaip suskambėjo lango stiklai, bet iš pradžių nesupratau, kad į mus lenkas metė granatą. Instinktyviai kažką nujaučiau ir griuvau žemėn. Ir vos tik spėjau prisiglausti, kai išgirdau baisų trenksmą. Po sprogimo atsistojęs ir vikriai nusikratęs žemes ir sniegą, užtaisiau šautuvą ir paleidau du šūviu į ten, iš kur į mane sviedė granatą. Jau trečią kartą užtaisydamas šautuvą, pajutau, kad mano šautuvo užraktas visas šlapias. Spjaudydamas iš burnos žemes, čiupt - ogi mano kailiniukai taip pat šlapi. Be to, į akis taip pat kažkas šlapias pradėjo slinkti. Akys ėmė temti. Aš jau nebemačiau virš kaimo skraidančių mūsų raketų.
Pajutęs, kad esu sužeistas, mečiausi į kitą gatvės pusę. Leidausi bėgti. Kas darėsi gatvėje, jau nemačiau beveik visai, tik girdėjau baisų riksmą - savųjų ir priešų. Bebėgant staiga nežinia kas smogė man į kaktą ir parvirtau. Atsikėlęs atidžiai dar apsidairiau. Supratau, kad atsimušiau į trobos sieną.
Gatvėj tą valandą žmogus žmogui buvo žvėris. Pasigailėjimo nebuvo. Šauksmai "Gelbėkit, broliai!" buvo visai tik vieni niekai. Gatvėje virė kerštas.
Greit buvau pastebėtas visas kruvinas dviejų mūsų partizanų. Jie mane perrišo. Tvarsčių neturėjom. Aš girdėjau, kaip jiedu tarėsi, kuo būtų geriausia perrišti galvos žaizdas. Vienas pareiškė, kad vakar persivilkęs švariais baltiniais. Bematant užgirdau juos draskant ir pajutau rišant žaizdotą mano galvą. Paskui paėmę mane už pažastų vedė į Širvintas. Mums beeinant užgirdau kaime kulkosvaidį. Kulkos ėmė zvimbti virš mūsų galvų. Sugulėm. Kulkosvaidžiui nutilus, kelionę vėl tęsėme. Dėl per didelio kraujavimo nusilpau ir nuo Paširvinčio dvaro į Širvintas Vilkauskas ir Gutmanas ant dviejų šautuvų uždėję turėjo mane parnešti.
Pirmiausia nunešė pas Širvintų felčerį. Bet tas Trijų Karalių proga buvo taip nusigėręs, kad nebegalėjom susikalbėti. Nunešė tiesiog vaistinėn, kur vaistininkas ir perrišo. Vaistininkui aš galbūt turiu būti dėkingas iki šiai dienai už savo gyvybę. Draugų perrišimas kraujo tekėjimo nebuvo sustabdęs. Toks būčiau nepasiekęs nė Ukmergės. Į vaistinę po manęs buvo sunešta dar dešimt sužeistų mūsiškių. Ten gulėdamas užgirdau, kad Sukackas ir Pipiras žuvo.
Atvyko iš Ukmergės sanitariniai automobiliai ir visus mus, sužeistuosius, išvežė į Ukmergės apskrities ligoninę. Iš ten aštuonis, kurie buvo lengviau sužeisti, tą pačią dieną išvežė Kaunan. Mane, Grėbliauską ir Jonytį išgabeno tik po trijų dienų.
Kaune mane stropiai apžiūrėjo okulistai, bet, nelaimei, dėl mano silpnumo akims nieko daryti nesiėmė. Reikėjo laukti užgyjant žaizdų. Aš gi aštrią šviesą galėjau kiek matyti arba jausti.
1923 m. sausio 10 dienos vakare aš sapnavau. Susitikau su kažkuo, ir tas nežinomasis su bizūnu šėrė man per nugarą. Po to smūgio pasidarė šilta šilta ir atbudau. Pabudęs išgirdau ligonių balsus: "Sesute, ligoniui kraujas bėga!" Kuriam ligoniui bėga kraujas, aš nežinojau ir ėmiau kartoti tuos pačius šauksmo žodžius: "Sesute, ligoniui kraujas bėga!" Po pusės minutės privažiavo prie mano lovos vežimėlis. Aš buvau nugabentas į perrišimo kambarį. Iš mano galvos žaizdos taip smarkiai bėgo kraujas, jog sesės niekaip neįstengė sulaikyti. Bet viena kažkuo kietu taip stipriai užspaudė žaizdą, maniau, jog galvos kiaušas subyrės į smulkučius gabalus. Bet kraujas iš žaizdos švirkštė kaip fontanas. Kita sesė pradėjo spausti kaklo gyslas, ir kraujas kiek apstojo. Skausmo jokio nejutau. Atmintis veikė puikiausiai, tik smarkiais šuoliais mažėjo mano jėgos. Pilna burna traukiau orą, ir po kiekvieno atsikvėpimo jaučiausi silpstąs. Girdėjau, sesės kalbėjo: "Iš jo gal nieko nebus". Bet vis dėlto pats nesitikėjau, jog teks tučtuojau mirti.
Atbėgo gydytojas. Jis susiuvo gyslas nuo kairės ausies iki gerklės. Kraujas visai apstojo. Gydytojas sesutei liepė po oda leisti kažkokių vaistų.
Palatoj mane paguldė taip, kad galva buvo žemiau kaip kojos. Po kojom padėjo kelias pagalves. Taip padarė, pasirodo, sąmoningai, neapsirikę. Vėliau sesutė rūpestingai vykdė gydytojo įsakymus: ji ėmė leisti po oda vaistus. Leido vaistų kas kelios minutės - į krūtinės, rankų ir kojų raumenis. Skausmas didėjo, ir sesutei sakiau, kad būtų geriau mirti, negu dabar taip kentėti. Bet ji buvo neperkalbama, darė, kas jai buvo įsakyta.
Kitą rytą gydytojas pasakė: "Daugiau į gyvenimą, nei į mirtį panašus".
Kelias dienas buvau labai silpnas. Kankino troškulys. Bet vos galėjau nuryti arbatinį šaukštelį vandens.
Mano sveikata diena po dienos ėjo geryn. Ėmiau, laikydamasis lovos, pamažu vaikščioti. Linksmybės nejaučiau. Kankino liūdnos mintys dėl mano akių. Šviesą tik vaizdavausi. Puikiai įsivaizdavau, koks galės būti mano gyvenimas, kada nematysiu. Būsiu niekam tikęs, negalėsiu dirbti. Kas bus? Nesumerkdavau per naktis akių. Mintimis aplėkdavau Lietuvos laukus - kalnus ir lygumas - ir niekur siela nerasdavo nusiraminimo. Elgeta! Toks žodis mane kratė.
Ligoniai, pamiršę savo skausmus, miegojo. Jų alsavimas - toks sunkus - įsiūbavo mano neramias mintis. Mintys mane apspito ir tyčiojosi iš manęs: "Cha, cha, cha... Elgeta, elgeta! Kaip tu toliau gyvensi? Ar bežaisi karo laukuose? Tu pažinsi amžinai tamsios nakties grožį, ar ne gerai? Per visą gyvenimą klajosi tamsiais, erškėčiuotais keliais! Cha, cha, cha..."
Šviesių minčių mažai užklysdavo mano galvon. Po dviejų mėnesių nuo sužeidimo dienos mano žaizdos beveik sugijo, atgavau jėgas. Bet gyvenau tamsybėj. Mane pervežė iš karo ligoninės į Šančius, į akių kliniką. Kartu važiavo ir mano draugas Jonytis. Mat ir jam buvo sužeista kairioji akis. Klinikoj jam ją išėmė, nes buvo nepagydoma.
Man darė operaciją. Po jos gydytojai manė, kad kairiąja akimi dar matysiu. Bet ir gydytojai, ir aš apsivylėm. Man buvo nei geriau, nei blogiau. Dešiniajai akiai operacijos nedarė, nes jos obuolys buvo suminkštėjęs. Ji nuo vaistų kiek pradėjo taisytis, ir aš po truputį pradėjau matyti. Iš pradžių suskaitydavau, kiek palatoj langų, vėliau - ir kiek stiklų.
Regėjimas, vadinas, gerėjo. Mano džiaugsmas vėl pradėjo atgyti. Džiaugiausi smarkesniu širdies plakimu.
Per keturis mėnesius ligoninė įgriso. Ėmiau galvoti apie laiką, kada ją galėsiu apleisti. Klinikoj išaušo ir pavasaris. Atėjo ir diena, kada apleidau ligoninę. Jau galėjau įžiūrėti, kas darosi gatvėj, galėjau suskaityti traukinėlio vagonus.
Reikėjo vykti į pulką atsiskaityti. Vykau su palydovu. Pulko štabas stovėjo Gelvonų dvare. Prieš sužeidimą man tas dvaras buvo labai gerai pažįstamas.
Atsiskaitęs grįžau Kaunan. Buvau priimtas į karo invalidų bendrabutį. Bendrabutis buvo karo ligoninėj.
Buvo gegužės mėnuo. Gamta pasipuošė nauju rūbu. Invalidai pavasarį sveikino. Regis, šypsojosi pats gyvenimas. Daugelis neturėjo rankų, kojų, bet akis džiugino pavasario grožis. Man jų džiaugsmas sukeldavo sielvarto. Buvo liūdna. Bėgiodavau iš vietos į vietą kaip beprotis. Stengiausi išsinerti kažkokia jėga iš tamsybės į šviesos versmes.
Aš jau nemačiau visai. Bet vis tiek norėjau žinoti visą savo aplinką. Iš draugų pasakojimų tikro daiktų vaizdo susidaryti nepavykdavo. Rankų jautrumas buvo neišlavėjęs. Daiktus rankose ilgai čiupinėdavau, bet sunkiai vykdavo įsivaizduoti tikrovę. Draugus pažindavau iš balso, tačiau kuris iš jų be kojos, kuris be rankos - nežinojau. Vakarais, kai jie suguldavo, eidavau jų apčiupinėti, nes guldami nusiimdavo protezus (dirbtines kojas, rankas). Tokie apžiūrėjimai mane sukrėsdavo. Apžiūrėjęs imdavau mąstyti, ar beatmins ir supras išlaisvinta tauta, kiek dėl jos laisvės kentėta.
