KAIP PELNOMĖS DUONĄ
Emilija DERŠKUTĖ
SURADUSI SAVE
Prie kabineto durų lūkuriuoja keli pacientai. Vienas sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir ramiai laukia, kitas neramiai vaikšto koridoriumi pirmyn atgal. Jo eisena sunki, judesiai nekoordinuoti. Iš jų supranti, kad tai žmogus, turintis judėjimo negalią. Stebėjimus nutraukia malonus balsas, kviečiantis užeiti. Masažo kabinete, įsikūrusiame Vilniaus neįgaliųjų dienos centre, darbuojasi neregė masažuotoja Virginija Šilkinytė. Kabineto šeimininkė lyg reginti vaikšto po savo "valdas", apeina kelyje pasitaikančias kliūtis. Užtikrintais judesiais moteris suranda reikalingą rankšluostį ar aliejaus buteliuką. Vėl tuo pačiu keliu grįžta prie masažo stalo, ant kurio laukia pacientas. Judėdama po kabinetą, masažuodama Virginija nesustodama kalbina gulintįjį. O tuo metu neregės rankos bei pirštai nepaliaujamai dirba savo gydomąjį darbą.
V. Šilkinytės kelias į masažuotojus nebuvo įprastas ir paprastas. Moteriai teko ilgai žengti vingiuotu gyvenimo taku, kol pagaliau surado savo pašaukimą. O iki jo teko paragauti darbininkės duonos, nelengvos bedarbio dalios, pradėti ir tik po dešimties metų baigti masažo mokslus.
Išaugusi ceche
Virginija augo neįprastoje šeimoje. Jos mama buvo reginti, o tėtis - neregys. Be jos šeimoje augo dvi seserys. Prieš pašnekovei išvystant šį pasaulį, tėvai nerimavo dėl naujagimės regėjimo. Mergaitė gimė sveika. Ūgtelėjusi kieme žaidė tik su vyresniais už ją berniukais. Mergaitei nepatiko kiemo draugės, nes ji mėgo judrius žaidimus bei įvairiausius nuotykius. Vyresni berniukai kiekvieną dieną sugalvodavo pramuštgalviškų išdaigų. Regėjimas iš pradžių išdykauti ir šėlioti netrukdė. Tik sulaukus penkerių metukų, akys pradėjo silpti. Gydytojai diagnozavo kataraktą. Tėvai nedelsdami dukrytę nuvežė gydyti į Odesą. Sovietmečiu šis Ukrainos uostamiestis garsėjo savo oftalmologais. Deja, operacija nepavyko. "Jeigu į Odesą važiavau ir regėjimo aštrumą nustatančioje lentoje mačiau šešias eilutes, tai iš jos grįžau ir mačiau vos vieną eilutę. Čia buvo tik pradžia. Po kiek laiko man išsivystė glaukoma. Tada regėjimas dar labiau nusilpo. Teko į rankas paimti neregio lazdelę," - pasakojo V. Šilkinytė.
Dėl silpno regėjimo mergaitė nejuto didesnio diskomforto. Šilkinių šeimoje vyravo taisyklė: matai ar nematai, bet kas liepta - privalai padaryti. O jeigu nepadarai, ar nemoki - turi atsakyti savo kailiu. Neregei vaikystės autoritetas buvo tėtis. Virginijai nebuvo keista, jog tėtis nemato. Pašnekovė pasakoja: "Tėtis turėjo labai gerą orientaciją. Visur vaikščiojo vienas. Jis gyvenime vadovavosi klausa. Man iškrėtus kokią šunybę, tėtis mane pagaudavo be didesnio vargo. Tuomet neišvengdavau diržo ar kitos nemalonios bausmės. Dažnai užmiršdavau, jog tėtis nemato. Jis man buvo ir liko matantis."
Virginija iš pradžių mokėsi Kauno aklųjų mokykloje. Ten baigė kelias pradinės mokyklos klases. Vilniuje 1975 metais, kai buvo atidaryta Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla, persikėlė čia - vis arčiau namų. Virginijai mokslas sekėsi pusėtinai. Mergaitė nesiekė mokslo aukštumų, jos tikslas - devynių klasių baigimo pažymėjimas bei tuometinis Vilniaus gamybinis mokymo kombinatas. Darbininkės duona merginos negąsdino: nuo pat mažų dienų augo ceche, ant darbastalio. "Vaikystėje nelankiau vaikų darželio. Augau kombinato cechuose. Tėvai dirbo pamainomis. Kol seserys būdavo mokykloje, aš laiką kartu su tėvais praleisdavau kombinate. Vieną savaitę mama dirbdavo pirmoje pamainoje, o tėtis - antroje. Jie mane, besikeičiant pamainoms, vienas kitam perduodavo. Tekdavo tyliai sėdėti ant mamos ar tėčio darbastalių. Aišku, tyliai neišeidavo, buvau judri. Todėl drąsiai teigiu - buvau kombinato vaikas. Mokykloje paklausta, kuo noriu būti, nedvejodama atsakydavau - darbininke. Man darbininkiška aplinka labai patiko," - vaikystės prisiminimais dalijosi neregė masažuotoja.
1983 metų birželį Virginija Šilkinytė gavo taip trokštamą devynių klasių baigimo pažymėjimą ir jau rugsėjo mėnesį įsidarbino Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate šaltkalve-surinkėja. Tiesa, dar prieš tai dvi vasaras moksleivė dirbo tame pačiame kombinate. Ji pasakoja: "Kombinate dirbau su džiaugsmu. Ten jaučiausi lyg viešėdama pas artimus širdžiai bičiulius. Darbas man buvo ne naujiena, todėl su juo susidorojau be didesnių pastangų. Po pirmo darbo mėnesio mane norėjo iš mokinių pervesti į darbininkus - nesutikau. Magėjo išmėginti kuo įvairesnių darbininkiškų profesijų. Galop apsistojau elektros gaminių instaliaciniame ceche. Ten surinkdavau rozetes, elektros šakutes."
V. Šilkinytė visą savo gyvenimą siejo su darbu kombinate. Apie kitus užsiėmimus mergina net nesvajojo, nors po darbo mėgo teatrus, koncertus. Pati saviveiklą pradėjo lankyti 1985 metais ir joje dainuoja iki šiol.
Neregė kombinate išdirbo iki 1991 metų sausio mėnesio. Virginija laukėsi dukrytės. Ją augino iki 1993 metų. Sugalvojo baigti liaudies menų verslo kursus. Juose mokė austi, verpti, megzti. Lankyti kursai padarė meškos paslaugą. Cecho viršininkas, sužinojęs apie darbininkės lankomus kursus, atleido iš darbo. Tuo metu Lietuvoje buvo sunki ekonominė padėtis. Kombinatai negalėjo aprūpinti darbu dirbančių neįgaliųjų, todėl pirmai progai pasitaikius juos atleisdavo. Iki pat 2005 metų Virginija neturėjo darbo. "Man tie bedarbystės dvylika metų prabėgo kaip dvylika mėnesių. Ką aš veikiau? Nežinau! Nes tų metų nepajutau. Rūpinausi dukra. Ją auginau turėdama šiokią tokią patirtį. Mano vyresnioji sesuo pas mus anksčiau augino savo atžalą. Todėl stebėjau ir žinojau, kaip elgtis su naujagimiu. Iki 1986 metų dar mačiau. Tais metais Maskvoje maniau pataisyti regėjimą. Deja, Maskvos okulistai man "atjungė" akies nervą. Ir nuo tų metų... Gimus dukrytei, mama gyveno sode. Barborą auginau viena. Tiesa, šalia buvo mano tėtis," - prisiminė Virginija.
Buityje Virginijai pravertė griežtas tėvų auklėjimas, todėl visus darbus darydavo pati. Trylikos metų išmoko lyginti drabužius. Pirmiausia išmoko lyginti kaspinus. Tiesa, pirmieji bandymai buvo skausmingi - kelis kartus nudegė pirštus. Virginijos tėtis marškinius lyginti patikėdavo tik jai, o kelnes laidydavo pats. Vienintelis nepatogumas - termometras. Čia jau reikėjo reginčiojo pagalbos. Dukrytei ūgtelėjus, tekdavo daryti įvairiems vaidinimams kaukes. Čia padėjo puiki darželio auklėtoja. Barborai nuo pat mažų dienų buvo išaiškinta, kad mamytė ir senelis nemato, todėl ji į jų kvietimus privalanti atsiliepti. Vėliau pati mergytė lydėdavo savo mamą. Ji įspėdavo apie pasitaikančias kelyje kliūtis ir balas.
Išeitis - masažas
Virginija masažuotojo specialybės siekė dar dirbdama kombinate 1990 metais. Gimus dukrai mokslus teko nutraukti. 2001 metais nusprendė šios profesijos siekti dar kartą. Tais pačiais metais atnaujino masažo studijas. Įstojus mokytis iškilo opi problema - nuvykimas į mokslo vietą, į Baltupius. Pirmosiomis savaitėmis neregė rimtai galvojo mesti mokslą. Laimei, ją globoti ėmė vos matanti Vilija Ruginienė. Ji kiekvieną dieną į paskaitas ir iš jų lydėjo savo bendrakursę. Virginija juokauja - jei ne Vilija, tikrai nebūčiau masažuotoja. Jos dėka moteris gavo diplomą. "Mokytis nebuvo lengva. Po tiek metų pertraukos sėsti į mokyklinį suolą ne toks paprastas reikalas. Reikėjo keisti visą savo mąstyseną. Na, bet pamažu, pamažu ir įsitraukiau į mokslus. Man pasisekė, kurso draugai buvo ne geltonsnapiai. Daugelis - mano metų. Todėl vienas kitam padėdami stūmėmės per medicinos mokslo labirintus. Sunkiausiai sekėsi farmakologija. Prie jos tekdavo sėdėti ištisas valandas," - apie savo mokslus pasakojo V. Šilkinytė.
Masažuotojo diplomas jai buvo įteiktas 2004 metais. Virginija nedelsdama pradėjo ieškoti darbo. Deja, šioje srityje turima patirtis nedžiugino. Dar praktikos metu Virginija nesėkmingai varstė poliklinikų duris. Poliklinikų vadovybė, išvydusi neregę, nesutikdavo įdarbinti. Masažuotojai teko užsiregistruoti darbo biržoje. Darbo reikėjo laukti metus. Po metų Virginijai paskambino buvęs kurso draugas ir netikėtai pasiūlė masažuotojos vietą. Moteris nedvejodama sutiko. Virginija masažuotoja įsidarbino tik ką įkurtame Vilniaus neįgaliųjų dienos centre. Tai Lietuvos žmonių su negalia sąjungos filialas. Masažuotoja džiaugiasi: "Naujas kolektyvas mane pasitiko draugiškai. Tiesa, jaučiausi labai įdomiai. Jie nežinojo, ką su manim daryti, o aš nežinojau, kaip elgtis su jais. Pirmą kartą centre apsilankiau lydima palydovo. Į kabinetą įėjau viena. Centro vadovė pasiūlė sėstis. Aš atsisakiau, nes nežinojau, kur kėdė. Vadovė parodė tą kėdę. Tada atsisėdau. Vėliau ji man sakė, kad intuityviai nurodė kėdės buvimo vietą. Tą dieną centro vadovė pirmą kartą matė nematantį žmogų. Iš pradžių mane globojo tik ką mokslus baigusi kineziterapeutė. Prireikus ji už mane ir dokumentus pildydavo. Pirmosiomis darbo dienomis žmonių buvo nedaug. Vėliau pasipylė kaip iš gausybės rago. Per dieną masažuoju 8-10 pacientų".
V. Šilkinytė prie naujo kolektyvo greitai pritapo. Visus suartino bendri pietūs. Kolektyvas pietauja drauge. Regintieji geriau pažino neregę. Bendradarbiai išmoko bendrauti ir padėti apsitarnauti. Dabar Virginija darbe jaučiasi lyg namuose, ją čia visi pažįsta. Nauji klientai yra įspėjami, jog masažuotoja nemato. Daugelis pirmą kartą apsilankę masažo kabinete nustemba išvydę drąsiai vaikštančią masažuotoją. Po masažo dažnas stebisi administratorės melu. Masažuotoja mato. Juk neregė viena be niekieno pagalbos erdvėje taip drąsiai negali judėti...
