GYVENIMO AKTUALIJOS
Audronė JOZĖNAITĖ
PAVAŽINĖJUS PO SAVIVALDYBES
(pabaiga, pradžia "M.Ž." Nr.7)
Ką rodo skaičiai?
Kita vertus, ką konkrečiai galime pasiūlyti, siekdami geriau spręsti mūsų narių įsidarbinimo, darbingumo atkūrimo, profesinės kompetencijos didinimo bei integracijos į darbo rinką problemas? Gilinantis į šiuos klausimus, remiantis Lietuvos neįgaliųjų forumo vykdomu projektu, buvo atlikta LASS darbingo amžiaus regėjimo neįgaliųjų galimybių ir noro dirbti analizė. Dar šių metų balandžio 1 dieną visiems LASS filialų pirmininkams buvo išsiųsti laiškai su informacija apie būsimas diskusijas savivaldybėse ir su prašymu pateikti informaciją apie savo filialuose esančius darbingo amžiaus asmenis. Buvo klausiama, kiek yra darbingo amžiaus žmonių, kiek iš jų dirba ir kiek nedirba, kiek dirbančių yra registruoti darbo biržoje, o jei neregistruoti, tai kodėl. Filialų pirmininkai taip pat buvo prašomi kuo tiksliau detalizuoti nedirbančių žmonių nedarbo priežastis. Duomenys buvo renkami kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais. Nors ši informacija ir nėra labai objektyvi, nors ji remiasi paties savęs vertinimu ir filialo pirmininko pastebėjimais, ji vis dėlto yra pakankamai informatyvi ir naudinga mūsų organizacijai. Esu dėkinga tiems, kurie labai nuoširdžiai surinko ir pateikė duomenis, ir apgailestauju, kad keletas pirmininkų net po pakartotino prašymo situaciją apibūdino labai bendrai, nesivargindami pateikti mums taip rūpimų detalių. Taigi, šio pavasario duomenimis, LASS turėjo 2475 darbingo amžiaus narius (į šį skaičių neįrašyti moksleiviai ir studentai). Iš jų darbą turėjo 910, o 1565 LASS nariai (darbingo amžiaus) nedirbo. Taigi, 36,7 proc. darbingo amžiaus regėjimo neįgaliųjų dirba. Tai tikrai neblogas rodiklis, lyginant su kitomis neįgaliųjų organizacijomis ir kitomis Europos aklųjų asociacijomis. Matyt lėmė tai, kad LASS turi senas tradicijas rūpintis neregių įdarbinimu, LASS įmonės laiku gavo neįgaliųjų socialinių įmonių statusą, puikių rezultatų davė savo laiku parengtas ir sėkmingai įgyvendinamas masažo specialybės regėjimo neįgaliesiems įsigijimas. Be to, šiuo metu Lietuvoje yra vieni palankiausių Europoje įstatymų, kuriais mokame naudotis. Taigi, grįžtant prie statistikos, skaičiai yra tokie. Pavasarį daugiausia dirbančiųjų buvo Vilniuje. Dirbo net 71,1 proc. darbingo amžiaus regėjimo neįgaliųjų. Klaipėdoje - 59,6 proc., Šiauliuose - 51,4 proc., Panevėžyje - 48,1 proc. ir Kaune - 39,2 proc. Situacija mažuose miesteliuose ir rajonuose yra kur kas liūdnesnė, nors pagal pateiktą statistiką yra miestelių, kur aklųjų ir silpnaregių įdarbinimo ar įsidarbinimo lygis artimas Kaunui. Pavyzdžiui, Trakų ir Elektrėnų rajone dirba 41,6 proc. regėjimo neįgaliųjų, Radviliškio filiale - 38,6 proc. (darbingo amžiaus žmonių), Vilkaviškio filiale - 40 proc., Kretingos filiale - 36,3 proc. regėjimo neįgaliųjų. Apibendrinant galima pasakyti, kad daugumoje rajoninių organizacijų dirba 10 - 20 procentų darbingo amžiaus regėjimo neįgaliųjų. Žinoma, kai rajone yra tiek nedaug darbingo amžiaus žmonių, net ir vienas ar du žmonės gali smarkiai koreguoti duomenis. Vis dėlto reikėtų labai susirūpinti dėl ypač mažo darbuotojų skaičiaus kai kuriuose rajonuose. Juk į filialo pirmininko pareigas įeina ar bent iki šiol įeidavo tarpininkavimo įsidarbinant, registruojant darbo biržoje paslaugos. Iš kai kurių atsakymų apie regėjimo neįgaliųjų užimtumą galima spręsti, kad jie tokio darbo išvis nedirba. Keletas pirmininkų buvo nustebinti, kad iš jų prašoma tokios informacijos, ir žadėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą, - norės pasiteirauti, ar jų nariai ten yra registruoti. Iš 1565 nedirbančių darbingo amžiaus regėjimo neįgaliųjų tik 58 buvo registruoti darbo biržoje. Kodėl žmonės nesiregistruoja? Į šį klausimą dažniausiai būdavo atsakoma, kad žmonės nemato prasmės, nesitiki gauti darbo, "realiai žiūri į esamą situaciją" ir panašiai. Taip, negalime nuneigti šių motyvų, bet kaip galima turėti kokių nors pretenzijų darbo biržai, jeigu žmonės joje nėra registruoti? Ar galės teritorinės darbo biržos į savo milijoninius projektus įtraukti mūsų bedarbius, jei ten jų nėra?
Išanalizavus atsiųstą informaciją paaiškėjo, kad kaip pagrindinę nedarbo priežastį žmonės įvardija sveikatą. Net apie 500 regėjimo neįgaliųjų teigia negalintys dirbti dėl ligų, kompleksinių negalių. Gauta nemažai pastabų: buvo nurodyta, kad greičiausiai dalis tų žmonių, kurie teisinasi negalintys dirbti dėl sveikatos, realiai tenkinasi gaunamomis pensijomis ir kitomis išmokomis.
Dalis rajonuose gyvenančių žmonių teigia negalintys susirasti darbo todėl, kad gyvena labai toli ir visuomeniniu transportu jie negali pasinaudoti. Tokių yra apie 7 proc. Maždaug tiek pat nedirba dėl kitų priežasčių, tokių kaip laikinas išvykimas gyventi į užsienį, pasenusių tėvų priežiūra, motinystės atostogos ir kt. Gana gausus būrelis regėjimo neįgaliųjų dirba nelegaliai ir visai neaišku, ar jie, būdami socialiai drausti, norėtų legaliai dirbti.
Ar norime dirbti?
Surinkti duomenys rodo, kad mažiausiai 150 žmonių nenori dirbti. Labai įdomiai situaciją apibūdino vienas filialo pirmininkas: "Pagrindinė nedarbo priežastis - motyvacijos trūkumas. 70 proc. mano filialo narių eitų dirbti, jei kas ateitų ir jiems pasiūlytų; darbas turėtų būti nesunkus ir kad gerai mokėtų. Šie žmonės gauna nemažas invalidumo pensijas, iš kurių nesunkiai pragyvena, todėl neturi motyvacijos stengtis, ieškoti darbo ir dirbti. Manau, kad svarbiausia žmonėms kelti motyvaciją, tik kaip tai padaryti, kai jie gauna pakankamai pinigų ir jaučiasi visai saugūs?" Iš tiesų tai retorinis klausimas. Nesinorėtų, kad žmonės pradėtų mąstyti apie darbą tik sumažėjus pajamoms. O taip gali atsitikti, nes savivaldybės skendi skolose ir pačiu artimiausiu metu pinigų kai kurioms socialinėms išmokoms gali pritrūkti. Neabejotina tik tai, kad reikia visomis jėgomis stengtis skatinti žmones dirbti. Tarptautinė patirtis ir praktika rodo, kad žmogų, dvejus metus nedirbusį, į darbo rinką vėl grąžinti būna labai sunku.
Ką daryti?
Ką dar galėtume nuveikti mūsų žmonių labui? Vienas iš sprendimų galėtų būti tarpininkų įdarbinant akluosius ir silpnaregius atsiradimas. Tokį darbą iš dalies dirba kai kurie filialų pirmininkai ir regionų centrų darbuotojai. Bet gal šį darbą vertėtų sustiprinti? Prieš keletą metų LASS vykdė vieną tarptautinį projektą, kurio metu pagalbos įdarbinant patirtis buvo perimta iš Olandijos. Tai tikrai nelengvas darbas, nes reikia turėti daug ryšių su verslininkais, darbo biržos atstovais, valstybinėmis ir savivaldybių institucijomis. Be to, toks įdarbintojas, rekomenduodamas regėjimo neįgalųjį darbdaviui, pats imasi atsakomybės. Toks žmogus turi gerai žinoti paties neregio poreikius, galimybes ir motyvaciją dirbti. Ne paskutinę vietą vaidina ir profesinė orientacija.
Baigiant norėtųsi dar pastebėti, kad darbingo amžiaus (ir ne tik darbingo) regėjimo neįgaliųjų mūsų organizacijoje turėtų būti kur kas daugiau. Į akis krinta tai, kad viename rajone, turinčiame beveik tiek pat gyventojų, yra vos ne tris kartus daugiau ar atitinkamai mažiau regėjimo neįgaliųjų negu kitame. Pavyzdžiui, Molėtuose, turinčiuose 6 883 gyventojus (Vikipedijos duomenys) yra tik 9 darbingo amžiaus žmonės, o Šakiuose su beveik tiek pat gyventojų (6 401) - 26 darbingo amžiaus žmonės. Arba Kelmėje, turinčioje 10 132 gyventojus, yra 63 darbingo amžiaus žmonės, o Anykščiuose, kur gyvena 11 676, yra tik 7 darbingo amžiaus žmonės. Ar nekeista? Mažai tikėtina, kad regėjimo neįgalieji koncentruotųsi tik tam tikruose rajonuose. Akivaizdu, kad kai kuriems filialų pirmininkams reiktų atkreipti dėmesį į naujų narių paiešką.
