LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas ZABORSKIS

BEŠIRDĖ KRISTINA

Kai pamatydavau ją, netekdavau žado. Nieko gražesnio netgi kine už vienturtę girininko dukterį Kristiną, atvažiavusią į mūsų miestelį vasaroti, nebuvau regėjęs. Ji audrino vaizduotę, žadino nerimą, kėlė neaiškų ilgesį... Išdavęs savo bendraamžius, slankiojau apie jos tėvų namus, įvairiais triukais mėginau atkreipti merginos dėmesį. Deja, buvau pernelyg menkas vabalas, kad iš savo didybės viršūnių ji pastebėtų mane. Ne ką geriau negu man sekėsi ir pašto viršininkui Apolinarui. Tiesa, retsykiais Kristina eidavo su juo pasivaikščioti, nuklysdavo net anapus ežero. Bet vos Apolinaras pamėgino pabučiuoti Kristiną, buvo pervertas tokiu niekinamu žvilgsniu, kad ilgai stebėjausi, kaip mudu su juo nenugarmėjome į pragarą: vienas už smaguriavimą, kitas - už suaugusiųjų sekiojimą... 

Merginos suniekintas Apolinaras dyrino iš paskos kaip girininko Brisius. Šiek tiek užjaučiau Apolinarą, bet širdies gilumoje džiūgavau - še tau, kad nori, Kristina nesileido bučiuojama net visų pripažinto miestelio šaunuolio. Va, ūgtelėsiu kiek, atsigulęs svajojau, tada... Kas bus tada, nespėdavau sugalvoti, užmigdavau. 

Bet taip jau būna gyvenime - kur du pešasi, trečias laimi. Slaptoms mudviejų varžyboms padarė galą iš Kauno "Mersedesu" atrūkęs kažkoks ponas. Kas jau kas, bet mano akiai jis atrodė nevertas Kristinos dėmesio. Neturėjo tokio garbanoto kuodo kaip Apolinaras, nei mano vikrumo. Nebent pilną burną auksinių dantų. Bet keista, Kristina daug ką jam leisdavo: sykį girininko sode užtikau kaunietį, bučiuojantį ją, o jos galvutė bejėgiškai sviro į šalį. Greitai susigriebiau: akmenuką - į timpą ir paleidau į atsibastėlio švytintį viršugalvį. Gaila, pyliau į pavėsinės stiklus, ir teko sprukti, kiek nešė kojos... Pavymui girdėjau kaunietį klykaujant: "Chuliganas!.. Chuliganas!.." 

Paskui, nesuvokiamo liūdesio kamuojamas, nesąmoningai šliejausi prie Apolinaro, likimo draugo. Kur buvęs, kur nebuvęs, aš lindėdavau pašte, kilniaširdiškai atsisakęs Apolinaro siūlomo lito, kas valandėlę dumdavau pasidairyti, kas dedasi girininko kieme. Deja, nei Apolinaro nudžiuginti, nei pačiam pasiguosti nebūdavo kuo - po girininkiją varlindavo kaunietis, ant užpakalio sunėręs putlias rankas, dažnai su Kristina arba jos motina kažkur važiuodavo "Mersedesu". Kuo toliau, tuo labiau niuro Apolinaras, be paliovos rūkė, tratino dantimis... Vargšelis! Aš buvau linkęs perleisti jam Kristiną, kad tik jis šitaip nesikrimstų, tačiau be gerų norų daugiau niekuo negalėjau padėti. 

Naktį praūžė smarki audra, perkūnas trenkė į ąžuolą, augantį palei paštą. Kitas žaibas, visiškai pritrenkęs Apolinarą, pervėręs mane iki kulnų, buvo iš girininkijos pasklidusi naujiena: "Kristina išteka". 

Aš ilgai nesielvartavau, nudūlinau į paežerę, prisigaudžiau vėžių ir apsidžiaugiau suvokęs, kad be Kristinos pasaulyje dar yra daug gerų dalykų... Va, Apolinarui kiek prasčiau išėjo. Korėsi. Visa laimė, iš kilpos jį ištraukė našlė Prakseda. 

- Ta beširdė Krisikė kalta, ta... - aiškino ji pirmam sutiktam. 

Mano mamai moterys atnešdavo siūti iš atkampiausių apylinkių. Ir kaip patyriau, niekas nieko nežino ir nežinos geriau už jas. 

- Jau kad beširdė girininko merga, tai tikra beširdė, - gailiavo tetulės. 

- Ašarą nubraukiu pamačiusi Apolinarą, - antrino trečia, - į ką pavertė šitokį vyrą... Beširdė! 

Apolinaro išgyvenimai ir tos beširdės būsimos vestuvės virto įvykiu, dėl kurio kunkuliavo visas miestelis. Apolinaras apšepo, nugelto, susigūžęs kiurksojo pašte apsivertęs popieriais, net nubėgti į girininko kiemą pasidairyti manęs neprašė. Pamažu įtikėjau moterų kalbomis - Kristina neturi širdies! Ne kitaip. Kiekvienas gyvas daiktas, turintis širdį, atjaustų Apolinarą, o ji nepaėmė iš manęs laiškelio, kai Apolinaro paprašytas norėjau įduoti. 

Vestuvių išvakarėse jaunieji atnešė vestuvinę suknelę mamai pataisyti. Iš smalsumo priplojau nosį prie durų į mamos dirbtuvėlę ir įsmeigiau akis pro rakto skylutę - gal pavyks pamatyti, turi ji širdį ar ne? Pamatyti nepavyko nieko, vos spėjau atšokti - išeidamas jaunikis, kad kiek, būtų kaukštelėjęs durų rankena į kaktą. 

Tą patį pavakarį bėgdamas pro girininko sodą, pamačiau saulėlydžio gaisuose kaip kokią dievaitę skendinčią Kristiną. Stabtelėjau ir nepatikėjau, kad ji gali taip graudžiai, net pasikukčiodama verkti. 

"Dieve Dieve, kodėl aš tokia nelaiminga?" - sudejavo. Man pašėlusiai jos pagailo. Buvau linkęs atleisti jai viską. Vos tvardžiausi nepradėjęs bliauti - iš kur tu gali būti laiminga, vargšelė, neturėdama širdies! Per naktį nesudėjau akių. Sukau galvą, kur gauti Kristinai širdį? Iš anksto apie tai nežinojau, kai tėvas skerdė kiaulę, būčiau nudžiovęs... Ne, ne, atmečiau negražią mintį, kiaulės širdis Kristinai tikrai netinka. Pagauti žuvėdrą - ji kažkuo primena Kristiną... Visa bėda, ar paukščio širdis nebus per maža. Iš kur gauti? Atiduot savąją? Būtų į patį sykį. Bet jos man pačiam reikia. 

Rytą mama parodė ryšulį, gulintį ant stalo, ir pasakė: 

- Išeinu... Jei per tą laiką ateitų iš girininkijos, atiduok ryšulį. Žiūrėk, nesutepk, čia vestuvinė panelės Kristinos suknelė, mažumėlę pasiaurinau. 

Netikėtai nušvito man protas. Kai išėjo motina, atsargiai išvyniojau ryšulį, akinamai baltoje suknelėje atmatavau vietą, kur, mano supratimu, turėtų būti širdis, prikandau liežuvį, susikaupiau ir laku velykiniams kiaušiniams dažyti ėmiau uoliai teplioti... 

"Niekas nevadins tavęs beširde, Kristina!.. Nebereikės dėl to sielvartauti," - džiūgavau, kai skaisčiai raudona dėmė, veikiau panaši į blyną negu širdį, ryškėjo ant vestuvinės suknelės. 

Laiku spėjau sutvarkyti ryšulį, prie mūsų vartelių suburzgė "Mersedesas" - išsipustęs jaunikis išdidžiai įėjo į trobą. Aš paslaugiai padaviau jam ryšulį, palydėjau iki automobilio. 

Nebūsiu smulkmeniškas, nepasakosiu, kas toliau dėjosi, išskyrus tai, kad girininkijoje kilo paniškas sujudimas, nuo kurio net nejauku darėsi. Labiausiai plyšavo pati girininkienė. Atrado dėl ko draskytis, širdis kaip širdis, jeigu nėra geresnės, turi praversti tokia... - raminau save. Bet išvydęs, kad mėlynraudonis kaunietis, kalendamas dantimis, drauge su girininku nuskuodė į mūsų namus, aš nusprendžiau audrą praleisti prie ežero. 

Vis dėlto ir ten mane surado mama, parsivedė namo. Pėrė atsakančiai, pailsėdama, kaip niekada pirmiau... Parėjus tėvui, pasipiktinusi ji papasakojo apie mano išdaigas. Tėvas rūsčiai paklausė: 

- Kodėl tu šitaip padarei? 

- Aš norėjau, kad panelė Kristina irgi turėtų širdį... 

- Širdį?! 

- Mama sakė, kaimynės šneka, kad ji beširdė, - aiškinau šnairuodamas, ar tėvas nesigraibo diržo. - Man buvo jos gaila. Labai. 

Priešingai nei būgštavau, tėvas smagiai nusijuokė ir, apžiūrėjęs nučaižytus pakinklius, tarė: 

- Ką gi, sūnau, dabar manysi, kad visos moteriškos beširdės? Ne, šitaip nėra. Bet kas jau neturi širdies, tam neįdėsi. 

Beje, vestuvės iširo, nors ir suvažiavo daugybė svečių. Kristina griežtai atsisakė eiti į bažnyčią be Kaune siūtos suknelės, kuri dailiai sulankstyta gulėjo mamos spintoje, - už ją mums reikės sumokėti krūvą pinigų. Pašto viršininkas Apolinaras atkuto: kaip sotus katinas trynėsi pašte, bijodamas našlelės, nekėlė kojos toliau slenksčio. O Kristina kaip niekur nieko vaikštinėjo po miestelį užrietusi nosį, iš visų pusių varstoma smalsių žvilgsnių. Rudeniop girininkijos kieme aš pamačiau obuolmušiu pakinkytą brikelį, į kur krovė ryšulius. Paskui iš namų išėjo Kristina, vilkėdama pilką apsiaustą. Ji pamatė trypčiojantį mane, mostelėjo, kad prieičiau: 

- Eikš, eikš, nebijok, išdykėli!.. - maloniai paragino. Švelniomis rankomis užvertė mano galvą, šelmiškai mirktelėjo ir smarkiai pabučiavo į lūpas. 

Likau stovėti išsižiojęs, ir akimis, aptrauktomis rūko, prastai mačiau nuriedančią bričką... Ir patikėkite - po daugelio metų aš jaučiu jos lūpų aromatą ir vyrišką išdidumą, nes iš visų trijų varžovų likau nugalėtoju. Pačiu laimingiausiu, nes mano nupaišyta širdis Kristinai pravertė. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]