RENGINIAI

Andrius VAINORAS

JIE SKRAIDO!


Varžybų dalyviai aptaria rezultatusTarytum jauni briedžiai, eiklūs elniai ar grakščios stirnos tik skuodžia, tik skuodžia, lazdelės rankose tik švysčioja, tik švysčioja! Aš gi su savo lazda iš paskos irgi - tik lapatai lapatai... Ne, tai ne vaizdelis iš "Palangos Juzės" ir ne bandymas tą kūrinį pamėgdžioti. Tai realybė, prie kurios nieko nepridedu ir nieko nepagražinu. Ir viskas tikrai vyko realiame laike, realioje vietoje, o ne to, kas rašo, vaizduotėje... 

O vyko šit kas! Vieną balandžio vidurio dieną Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre surengtos mobilumo ir socialinių įgūdžių varžybos. Dalyvavo apie 20 vyresniųjų klasių mokinių, daugiausia visai nematantys, bet buvo ir vienas kitas silpnaregis. Tiesa, varžybomis šį renginį pavadinti galima būtų su tam tikromis išlygomis, nes nei išaiškinti nugalėtojus, nei nugalėti nebuvo jų tikslas. Vis dėlto netrūko nei varžybų jaudulio, nei azarto. Mokiniai su baltosiomis lazdelėmis (silpnaregiai - užrištomis akimis) nuo mokyklos durų turėjo savarankiškai nueiti Ateities gatve iki S. Stanevičiaus gatvėje esančios Liudo Giros stotelės, apsigręžti ir vėl grįžti į mokyklą. Turbūt niekas tiksliai nematavo trasos ilgio, bet koks kilometras į vieną pusę tikrai bus. Taigi jauniesiems orientacininkams reikėjo įveikti mažiausiai kokius du kilometrus. Stotelėje jie dar turėjo pasiklausti ten esančių žmonių (socialinių įgūdžių ugdymas), kada atvažiuos artimiausias 53 maršruto autobusas, kioske nusipirkti voką, paskambinti mobiliuoju telefonu vienai iš renginio organizatorių ir pranešti, kad visos užduotys sėkmingai įvykdytos. Eiti į priekį ir grįžti reikėjo skirtingomis trasomis: pirmyn - šalia gatvės esančiu šaligatviu, atgal - dviračių taku.  

Varžybų organizatoriai, visų pirma orientacijos ir mobilumo mokytojas Juozas Daunaravičius, visus dalyvius perspėjo, kad ne rezultatai ir ne laikas čia svarbiausia, bet ar sugaudysi vėją laukuose? Dalyviai į kelią buvo leidžiami po vieną kas 1-2 minutės. Vos tik atsidurdavo "trasoje", beregint virsdavo jaunais elniais ir grakščiomis stirnomis, organizatoriai (mokytojai) juos tiek ir tematydavo. Galima tik žavėtis, kaip tas jaunimas su lazdelėmis vaikšto. Ne vaikšto, o skraidyte skraido - ir vėl nė kiek neperdedu. Greičiausiai trasą įveikė abiturientė Irma Jokštytė - šiek tiek daugiau nei trylika minučių. Apie keturiasdešimt sekundžių nuo jos atsiliko vienuoliktokas Justas Pažarauskas. Kitų dalyvių rezultatai kuklesni: 15, 16, 17 ar net 19 minučių. Savo malonumui varžybose dalyvavęs šių eilučių autorius kelyje sugaišo penkiolika su puse minutės. 

Niekas nepatyrė didelių traumų, negriuvo, nepasiklydo, visi įveikė ne tik maršrutą, bet įvykdė ir socialines užduotis. Varžybų nugalėtojai buvo apdovanoti skaniais šokoladiniais prizais, o visi kiti - gerais įspūdžiais. Be abejo, ne varžybos, ne trasoje sugaištas laikas ir ne šokoladiniai prizai čia svarbiausia. Svarbiausia - neregio rankose laikoma lazdelė. 

Daugelis mano kartos ir vyresnių žmonių žino, kaip sunku buvo pirmą kartą tą lazdelę paimti. Lazdelė kaip lazdelė, o atrodo, kad degina, kad į rankas imi savo paties bejėgiškumo, pažeminimo, socialinio nevisavertiškumo įrodymą, kad jauste jauti įbestus iš nuostabos praeivių žvilgsnius. Na, ir neimdavome! 

Laimei, panašios kvailystės jaunajai kartai turbūt ir sapnuose nesisapnuoja. Priešingai nei daugeliui vyresniosios kartos žmonių, lazdelės tiems vaikinams ir merginoms yra savarankiškumo, socialinio visavertiškumo, racionalaus savo negalios priėmimo ir pripažinimo ženklas. Lazdelė jų neslegia - lazdelė jiems suteikia sparnus. Dar vienus sparnus suteikia jaunystė. O dvi poros sparnų - tai jau daug!  

Be abejo, niekas neatsiranda savaime, iš niekur. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, priešingai nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, orientacijos ir mobilumo, vaikščiojimo su baltąja lazdele įgūdžių mokoma nuo vaikystės. Todėl lazdelė ir "nedegina", o tie jaunuoliai - nekompleksuoja. Panašaus pobūdžio varžybos irgi tampa jau lyg ir tradicija. Ateityje gal reikėtų pagalvoti ne tik apie greitį, nes neregiui dažnai jis nėra svarbiausia mobilumo ir gero orientavimosi sąlyga, bet ir apie trasos sudėtingumą, sugebėjimą aplenkti kliūtis, neatsitrenkti į priešpriešiais einantį žmogų ir panašiai. Bet tai jau detalės. Svarbiausia - jie skraido! 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]