NEREGYS IR VISUOMENĖ

Audronė JOZĖNAITĖ

KITOKS POŽIŪRIS

2010 metais Lietuvos neįgaliųjų forumas, į kurį įeina didžiosios Lietuvos neįgaliųjų organizacijos, pradėjo vykdyti projektą "Naujų neįgaliųjų įsidarbinimo iniciatyvų skatinimas valstybinėse institucijose bei savivaldybėse". Projektą finansuoja Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos fondas. Tai 9 mėnesių trukmės projektas, susidedantis iš trumpo pažintinio vizito Norvegijoje, trijų dienų mokymų Vilniuje ir vienos dienos mokymų 50 savivaldybių, stengiantis perteikti kuo daugiau informacijos valstybinių ir savivaldybių institucijų darbuotojams apie neįgaliųjų galimybes, teisę įsidarbinti ir dirbti bei apie profesinę reabilitaciją. 

Labai sunku buvo per šias kelias dienas perprasti Norvegijos socialinės politikos ir socialinio aprūpinimo sistemą. Tiesiog pasigedome įvadinės paskaitos apie elementariausius dalykus: kaip veikia įdarbinimo sistema, kokios pašalpos ir lengvatos, kaip remiami darbdaviai, kaip veikia profesinė reabilitacija, ar yra atskiros programos atskiroms neįgaliųjų grupėms? Trumpai tariant, norėjome gauti informaciją, klausimus formuluodami pagal mūsų šalyje egzistuojančią sistemą. Po informacinės sumaišties įspūdžio tapo akivaizdu, kad susiduriame su skirtinga filosofija, kurią formavo ir formuoja skirtinga kultūra ir visiškai kitokios finansinės galimybės. Žmonių su negalia įtrauktumo politika vos ne visose gyvenimo srityse atėjo būtent iš Skandinavijos šalių. Jau esame girdėję ir beveik pripratę prie tos minties, kad daugelis paslaugų "nueina" į bendruomeninį lygį. Daugelis šalių neturi specialių mokyklų ir specialaus profesinio parengimo. Gana sparčiai kelią skinasi neįgaliųjų darbas atviroje rinkoje. Bet būtent čia yra daugiau klausimų negu atsakymų. Statistika anaiptol nėra džiuginanti. Tam tikros neįgaliųjų grupėms įsidarbinti ypač sunku. Visos šalys, tarp jų ir Norvegija, ieško naujų būdų, kaip padėti neįgaliesiems rasti darbą ir išsilaikyti tame darbe. 

Projekto partneriai norvegai (oficialiai registruotas fondas, darbo rinkoje atstovaujantis visų socialinei atskirčiai priklausančių žmonių interesams) sudarė programą, leidusią mums nors šiek tiek susipažinti su neįgaliųjų užimtumu, socialine reabilitacija, profesine reabilitacija. Lietuvos delegaciją sudarė 15 skirtingų neįgaliųjų organizacijų atstovaujantys dalyviai (LASS atstovavo UAB "Liregus" direktorius Leonas Kirkilovskis, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorius Algimantas Arbočius ir LASS CT darbuotoja A. Jozėnaitė). Iš karto pasakysiu, kad didžiausias dėmesys sudarant programą buvo skiriamas psichikos negalią turinčių žmonių profesinei reabilitacijai ir įdarbinimui. Kodėl jiems? Buvo atsakyta, kad šiuo metu valstybė šiai grupei skiria ypač didelį dėmesį, nes jie sudaro daugiau nei 50 procentų visų neįgaliųjų. Net tokia turtinga valstybė kaip Norvegija yra susirūpinusi labai dideliu išmokų gavėjų skaičiumi ir yra priėmusi strategiją, pagrįstą humaniškais siekiais: visi žmonės turi turėti galimybę dalyvauti darbo rinkoje, kad ir koks būtų jų amžius, lytis, religija, negalia, tautybė, kita vertus, stengiamasi padaryti viską, kad mažėtų išmokas gaunančių žmonių skaičius. Akivaizdu tai, kad dirbantis neįgalusis invalidumo pensijos negauna. Gauti invalidumo pensiją nėra taip paprasta - pirmiausia reikia įrodyti, kad tikrai negali dirbti, todėl profesinė ar darbinė reabilitacija yra privaloma. Net ir po reabilitacijos, jei žmogui nepavyksta įsidarbinti, reikia vos ne metų norint sutvarkyti visus reikalingus popierius, būtinus gauti invalidumo pensiją. Žinoma, žmogus niekada nepaliekamas be pajamų. Ir profesinės reabilitacijos metu, ir po to, kol asmuo negauna pensijos, duodama pašalpa. Norvegų profesinė arba darbinė reabilitacija, tiksliau, darbo mokymo programa (mes bandėm aiškintis, ar yra koks skirtumas tarp šių dalykų, bet atrodo, kad jiems tai tik skirtingi terminai), yra iš tiesų kitokia. Pirmiausia, į vieną socialinės atskirties grupę patenka ir neįgalieji, ir ilgalaikiai bedarbiai, ir buvę kaliniai, ir imigrantai. Antra, nors profesinės reabilitacijos tikslas ir yra nuvesti žmogų į darbo rinką, bet realybėje to nėra ir niekas tuo nesistebi. Teko lankytis įmonėje, kur ateina darbinės reabilitacijos ar praktikos žmonės, nors iš anksto žinoma, kad praktiškai niekas iš jų nebus įdarbintas. Į mūsų klausimą, kodėl valstybė moka didelius pinigus iš anksto žinodama, kad žmogus nedirbs, buvo atsakyta, kad kiekvienam žmogui turi būti duota galimybė pabandyti. O gal kam nors ir pasiseks? Ar galima įsivaizduoti, kad mūsų iš "Sodros" ar valstybės biudžeto skiriamus pinigus galima būtų švaistyti nežinant galutinio rezultato? O tokios darbinės reabilitacijos programos Norvegijoje gali užtrukti net trejus metus ir valstybei tai neatrodo per brangu. 

Žinoma, matėme ir kitokių pavyzdžių. Lankėmės vienoje didžiausių Norvegijos telekomunikacijų kompanijoje "Telenor", kuri taip pat vykdo darbo mokymo neįgaliesiems programą, vadinamą "Atvira nuomonė". Nors ši kompanija priima žmones, turinčius fizinę, regos, klausos ir psichikos negalią, bet "Telenor" turi teisę pasirinkti klientus, ir natūralu, kad pasirenka mažesnę negalią turinčius arba darbingesnius asmenis, taigi ir šios programos rezultatai yra visai kitokie. Net 75 procentai šioje kompanijoje profesinę reabilitaciją gavusių asmenų yra įdarbinami arba patys susiranda darbą. Tiesa, kandidatuojantys į šią programą turi turėti tam tikrą išsilavinimą. Tai yra puikus įmonės, prisiėmusios socialinę atsakomybę, pavyzdys. Žinoma, reikia dar kartą pabrėžti, kad už kiekvieną reabilituojamą žmogų įmonė gauna pinigus, bet, kita vertus, ir įmonė turi naudos - sau parengia darbuotojus. Profesinė reabilitacija šioje kompanijoje, beje, kaip ir kitose, - tai visų pirma priėmimas ir įvertinimas (24 savaitės), kvalifikacinis periodas (tai įvairūs kursai - iki 3 mėnesių), darbo praktika (iki 21 mėnesio), darbo paieškos ir įdarbinimo periodas. 

Labai įdomu buvo apsilankyti Undersundo ūkyje, kur taip pat suteikiama įvairių negalių turinčių žmonių darbinė reabilitacija. Ūkyje daug melžiamų karvių, veršelių, vištų, avių, pora arklių, ožkų, be to, esama kitokio gyvo ir negyvo inventoriaus, būtino ūkyje. O kuo čia dėta reabilitacija? Ir kaip ji atsirado čia, šiame maždaug 50 km nuo Oslo nutolusiame kaimelyje? Pasirodo, kad dvi ūkininkės, supratusios, kad negali pragyventi vien tik iš ūkio duodamų pajamų, sugalvojo, kad gali priimti darbinės reabilitacijos kažkiek žmonių, parengė projektą vienai iš profesinės reabilitacijos programų. Paraiška buvo teigiamai įvertinta ir į ūkį atvyko 9 asmenys darbinės reabilitacijos - aišku, buvo paskirti ir pinigai. Tiesa, šios dvi ūkininkės dar anksčiau organizuodavo įvairias popamokinės veiklos programas netoliese esančio miestelio mokyklinio amžiaus vaikams ir galbūt todėl ši mintis nebuvo visai atsitiktinė. Kad ir kaip būtų keista, bet sistema veikia. Reabilituojamieji čia gauna ne tik darbinių įgūdžių - tai ir socialinė reabilitacija. Bendri pietūs ir arbatos pertraukos, pokalbiai ir vakaronės, išvykos ir panašūs renginiai duoda teigiamų rezultatų. Sako, kad po tokios reabilitacijos pavyksta įdarbinti 50 procentų žmonių. Žinoma, ūkis negali priimti daugiau negu 9 asmenis. Mus be galo stebino lankstus valstybės požiūris. Kaip dvi ūkininkės, neturinčios specialaus išsilavinimo (tiesa, jos sakė, kad nuolat tobulina įgūdžius) gali užsiimti tokia veikla? Visi reabilituojamieji turi labai laisvą grafiką. Jei jie gali dirbti 2 dienas, tai dirba dvi dienas, jei visą savaitę, tai visą. Visos reabilitacijos metu jie gauna specialią pašalpą, gyvena kur nors netoliese. Kadangi pinigai neatsietini nuo to žmogaus, tai ir finansinė, ir veiklos kontrolė griežta. 

Daug neįgaliųjų baigia profesinės reabilitacijos kursą dirbdami Norvegijos "Fretex" socialinės įmonės "Iš antrų rankų" padaliniuose. Šis tinklas priklauso Norvegijos gelbėjimo armijai. Nenuostabu, kad ši organizacija prisideda prie socialiniame užribyje atsidūrusių žmonių reabilitacijos, nes šios organizacijos tikslas yra padėti visiems, kurie skursta, badauja ar yra papuolę į nepalankią situaciją. Vėlgi iš to, ką matėme, kad ten žmonės gauna tikrą profesinę reabilitaciją, - tiesiog jiems suteikiama galimybė padirbėti, atlikti vadinamą darbinę praktiką, kad žmonės visiškai nepamirštų, kas yra darbas. Kaip jau anksčiau buvo sakyta, atliekant tokią praktiką neįgaliesiems ar kitiems šioje darbo vietoje esantiems žmonėms mokama pašalpa, o ne atlyginimas. 

Ir vis dėlto, nors visos kelionės metu matėme tikrai labai humanišką valstybės ir visuomenės dėmesį neįgaliajam, visą laiką kirbėjo mintis, kad čia kažkas ne taip. Vis ieškojom ir ieškojom to racionalaus grūdo, kurį ne visą laiką užčiuopdavome. Vis dėlto, kodėl tokioje turtingoje šalyje, turint tokius palankius antidiskriminacinius įstatymus neįgaliųjų įdarbinimo statistika tokia maža? Šeimininkai jos iš viso nežinojo arba nelabai norėjo pateikti. O aklųjų situacija ir visai neaiški. Vieną paskaitą dėsčiusi regėjimo negalią turinti lektorė sakė, kad sunkiausia įdarbinti akluosius ir kurčiuosius. Į mūsų klausimą, ar Norvegijai nebūtų gerai turėti socialines įmones, skirtas atskiroms negalios grupėms, pavyzdžiui, akliesiems ir silpnaregiams, mums atšovė, kad tai pasenęs požiūris, kad taip buvo mąstoma anksčiau, o dabar visuomenė laikosi kitokio požiūrio, kad negalima žmonių skirstyti pagal negalias ar ligas. Taigi, norvegų pusėje modernus mąstymas, geros išmokos, kitoks požiūris, o mūsų pusėje - kur kas geresnė aklųjų ir silpnaregių įdarbinimo statistika (paskutiniais duomenimis Lietuvoje dirba 35 procentai darbingo amžiaus žmonių). Beje, kai kurčiųjų organizacijos atstovė paklausė, ar yra specialios mokymo programos kurtiesiems ir kur kurtieji dirba, lektorė pripažino, kad, jei kurčias žmogus ir įsidarbina atviroje visuomenėje, tai neilgai, nes neišlaiko aplinkos "spaudimo". Juk niekas aplinkui nemoka gestų kalbos. Anksčiau ar vėliau kurčiasis ieško tokios darbovietės, kur dirba ir kitų kurčiųjų. Ar norvegai, turint omenyje šį atvejį, neprieštarauja patys sau? Oficiali politika siekia integracijos, o kurtieji norėtų segregacijos? Tiesa, Norvegijoje buvo atliktas tyrimas dėl neįgaliųjų įdarbinimo. Darbdaviai buvo klausiami, kokiai socialinei atskirčiai priklausančios grupės atstovus labiausiai norėtų įdarbinti. Paaiškėjo, kad labiausiai laukiami imigrantai, bet ne iš Europos. Atrodo, buvo paminėti Afrikos žemyno atstovai. Iš neįgaliųjų daugiausia galimybių turi įsidarbinti ne elektriniuose vežimėliuose sėdintys neįgalieji. Tikriausiai vežimėliai čia niekuo dėti. Paprasčiausiai paprastais vežimėliais naudojasi mažesnę negalią turintys žmonės. Iš kai kurių pokalbių nuotrupų paaiškėjo, kad tam tikros visuomenės grupė nelabai palankiai vertina atskirų neįgaliųjų organizacijų veiklą. Nereikia stebėtis, nes atskiros neįgaliųjų organizacijos, kaip ir Norvegijos aklųjų sąjunga, ne visada palaiko įvairovės idėją. Norvegija tikrai žino aklo žmogaus poreikius ir suvokia: be specialių paslaugų, be kartais reikalingo specialaus mokymo, atskirų reabilitacinių programų, aklasis neįveiks darbo rinkoje keliamų reikalavimų. 

Ko pirmiausia galėtume pasimokyti iš norvegų? Žavi iniciatyva, visuomenės skatinimas spręsti tokias problemas, lankstus požiūris į įvairias programas, visos visuomenės socialinė atsakomybė visiems visuomenės nariams. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]