NAUDINGA ŽINOTI

Karolis VERBLIUGEVIČIUS

KALNŲ IR VANDENS SLIDINĖJIMAS NEREGIAMS


Kai pirmą kartą pagalvojau, kad labai norėčiau paslidinėti su vandens slidėmis, mintimis grįžau į paauglystę. Dar turėdamas regėjimą, tokią pramogą išbandžiau Olandijoje. Dalyvavau teniso varžybose, o po to varžybų organizatoriai padovanojo puikią vandens pramogą. Tada man ji labai patiko ir grįžus į Lietuvą norėjosi dar kartą paskraidyti vandens slidėmis. Bet vieną dieną netekus regėjimo (tai atsitiko autoavarijoje 1996 m.), šie norai nugrimzdo giliai į širdies gilumą. 

Prieš keletą metų naršydamas internete, aptikau keletą straipsnių apie neįgaliųjų sportą. Ten ir perskaičiau, kad vyksta neįgalių vandens slidininkų pasaulinės varžybos, tarp dalyvių buvo minimi ir neregiai. Nuo tada širdyje tūnojęs senas noras vėl prabudo - pradėjau galvoti, kaipgi jį išpildžius. 

2009 m. pradžioje septynias dienas praleidau lietuvių dažnai lankomame Egipto kurorte Hurgadoje. Niekuo neišsiskirianti kelionė, viešbutis, daug rusakalbių turistų ir t.t. Kaip ir daugelyje viešbučių, taip ir manajame, buvo vadinamasis "vandens centras". Jame galėjai išsinuomoti nardymo įrangą, pripučiamų priemonių, nusipirkti skrydį parašiutu virš Raudonosios jūros, buvo daug kitokių paslaugų.  

Vieną dieną eidamas pro "vandens centrą", pamaniau, kad čia gali būti ir vandens slidės. Susiradau atsakingą to centro darbuotoją ir pradėjau klausinėti, ar yra vandens slidžių paslauga. Užsimezgė nuoširdus pokalbis, aš paaiškinau jam, kad visiškai nematau, tačiau turiu labai didelį norą išbandyti vandens slides. Nepastebėjau, kad darbuotojas būtų buvęs labai nustebintas mano prisipažinimo apie aklumą bei pageidavimo paslidinėti, - vyras iš karto pasiūlė sandėrį. Jei man nepavyktų pakilti iš vandens ir atsistoti ant slidžių po trijų kartų, jis jokio mokesčio iš manęs neims, bet, jei pakilsiu, - reikės mokėti visą paslaugos kainą. Sukirtus rankomis, jis paguldė mane ant grindų, žodžiais ir judesiais paaiškino slidinėjimo su vandens slidėmis niuansus ir po keliolikos minučių išplaukėme į ramią žydrą lagūną. 

Pirmą kartą iš vandens pakilau ir išsilaikiau apie pusantros minutės - jausmas tikrai geras. Po to buvo dar du pasisekę bandymai. Grįžęs į krantą supratau, kad nieko čia sudėtingo ir nebuvo... Reikia turėti specialios technikos valdymo įgūdžių, gerą katerio kapitoną ir neregys puikiai gali čiuožti vandens slidėmis. 

Grįžęs į Lietuvą, ne vieną mėnesį jutau; vėl ir vėl atgyja patirti vandens slidinėjimo įspūdžiai, tačiau viduje krebždėjo kažkas, kas vertė ieškoti dar stipresnių potyrių. Ir vėl aš prisėdau prie interneto. Radau informaciją, kad neregiai puikiai gali čiuožti nuo didžiausių kalnų. 

Pradėjau mąstyti - vandens slidėmis čiuožti yra tikrai saugu, nes atviroje jūroje nėra jokių kliūčių, savarankiškai vairuoti nebūtina, nes tempia kateris. Bet kaip čiuožiama nuo stačiausių kalnų nieko nematant, niekaip negalėjau įsivaizduoti. Juk bent mažiausia klaida ir išlėkus iš trasos galima skrieti šimtus metrų žemyn.  

Apie neregių kalnų slidinėjimą radau gana daug informacijos. Šis sportas propaguojamas tiek Europoje, tiek JAV bei Kanadoje. Europoje jis populiariausias Austrijoje ir Šveicarijoje. Šiose šalyse yra ne viena neregių ir silpnaregių kalnų slidinėjimo mokykla, rengianti individualius ir grupinius mokymus. Su viena iš jų susirašinėjau, kalbėjau telefonu, aiškinausi čiuožimo subtilybes ir, be abejo, išsiaiškinau visų šių paslaugų kainas (apie jas straipsnio pabaigoje). 

Slidinėjimo trasa Šveicarijos kalnuoseDaugelis mano draugų ir pažįstamų abejojo, kad nematant įmanoma slidinėti kalnuose. Ypač skeptiškai į tai žiūrėjo tie, kurie jau buvo bandę ten slidinėti. Abejojau ir aš. Tačiau vieną dieną nusprendžiau: kad ir koks ten čiuožimas būtų, noriu jį išbandyti. Pradėjau ruoštis kelionei į Šveicariją. 

Neregių kalnų slidinėjimas Šveicarijoje propaguojamas jau daugiau nei 30 metų. Trasos neregiams niekuo nesiskiria ir nėra kaip nors specialiai jiems pritaikytos, čiuožiama trasose su visais kitais slidinėtojais. Slidinėjimo technikos moko slidinėjimo "darželyje" specialiai parengti instruktoriai. Neregys slidininkas čiuožia pirmas, o paskui jį už nugaros čiuožia instruktorius. Neregys vilki specialiais ženklais pažymėtą ryškiai geltoną striukę. Tarp neregio ir instruktoriaus veikia radijo ryšys - neregys slidininkas turi ausinę, instruktorius - mikrofoną. Instruktorius žodžiais pasako, kuria kryptimi reikia čiuožti, informuoja, ar greičiau, ar lėčiau, nusako trasos šlaito ypatumus, pvz., trasa plati, siaura, stati, lėkšta ir t.t. 

Iš viso slidinėjau 5 dienas. Pirmą dieną mokiausi slidinėjimo technikos "darželyje". Antrą dieną susipažinau su mėlyna (lengviausia) ir raudona (vidutinio sunkumo) trasomis. Ketvirtą dieną įveikiau juoda spalva pažymėtą trasą.  

Kas buvo sudėtingiausia?  

Specialiais ženklais pažymėta ryškiai geltona striukėSunku buvo jausti, kokiu greičiu čiuoži. Nuo greičio priklauso kokio lygio judesį posūkyje turi atlikti (lėtą ar staigų). Tai daryti reikėjo dažniausiai, dėl ko tekdavo kristi ant sniego. Kitas sunkumas - trasoje šviežiai iškritęs sniegas, dėl to tampa sudėtingesnis slidžių valdymas, keičiasi stabdymo greitis. Taip pat krisdavau užlėkęs ant kitų slidininkų supustytų sniego kalniukų, nes tada prarasdavau pusiausvyrą. Tačiau kritimai yra "švelnūs" - krentama ant sniego ir čiuožiama ant nugaros, ant pilvo ar ant šono tol, kol sustojama. Slidės automatiškai atsikabina ir didelio pavojaus nėra. 

Svarbiausias momentas, be kurio praktiškai neįmanoma slidinėti neregiams, - pasitikėjimas savo instruktoriumi ir jo komandomis. Svarbu pasitikėti ir pačiu savimi, nes, kol esi susikaustęs, įsitempęs, negali jausti jokio slidinėjimo malonumo, o šios priežastys atima daug energijos, greitai pavargsti. Aš pats įtampą ir susikaustymą įveikiau tik trečios dienos antroje pusėje. 

Pojūčiai ir įspūdžiai nepakartojami. Prisipažinsiu, kad važiuodamas į Šveicariją nesitikėjau tokių gerų rezultatų. Maniau: paslidinėsiu nuo vaikiškų kalnelių, ir tiek. Teko patirti daug daugiau. Galiu pasakyti, kad užsikrėčiau kalnų slidinėjimu ir norėčiau tai pakartoti. Visiems neregiams taip pat siūlau tai išbandyti. 

Kad būtų aiškiau, kas ir kaip vyksta trasoje, galite pažiūrėti vaizdo klipą internete, adresu: 

http://www.youtube.com/watch?v=g3w2VvVVCdw 

Beje, o kiek kainuoja neregiui kelionė ir slidinėjimas brangiausiame Šveicarijos slidinėjimo kurorte?  

Keliavau į Šveicarijos St. Moritzo slidinėjimo kurortą pats, todėl nežinau, kiek tai kainuotų naudojantis kelionių agentūros paslaugomis. Toliau pateikiu patirtas būtiniausias išlaidas vienam asmeniui. 

 

Lėktuvo bilietas Vilnius-Viena-Ciurichas (ten ir atgal) - 627 Lt.  

Traukinio bilietas Ciurichas - St. Moritz ir atgal - (atstumas 200 km, kelionės trukmė traukiniu apie 4 val.) - 304 Lt. 

Vieno kambario su patogumais nuoma šešioms naktims privačiame sektoriuje - 432 Lt. 

Maistas, atsivežtas iš Lietuvos (makaronai, kruopos, rūkyta mėsa ir t.t.), - 140 Lt. 

Slidinėjimo pasas savaitei (mokestis už naudojimąsi trasomis, keltuvais) - 0 Lt, asmeniui be regos negalios apie 600-700 Lt. Neregiui, nors ir iš kitos šalies, šias išlaidas dengia Šveicarijos neregių slidinėjimo mokykla. 

Slidinėjimo įranga (slidės, batai, kostiumas ir t.t.) - 0 Lt, nes viską pasiskolinau iš savo draugo Lietuvoje. Įprasta nuomos kaina trasose - apie 500-700 Lt savaitei. 

Asmeninis instruktorius vienai dienai (be jo neregiui neįmanomas slidinėjimas kalnuose) - 144 Lt, įprasta kaina asmeniui be regos negalios apie 960 Lt. Slidinėjau penkias dienas, sumokėjau 720 Lt. 

Iš viso 1791 Lt. Labai panaši kaina už 7 dienų kelionę į Egiptą ar Turkiją. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]