LASS LITERATŲ KŪRYBA

Henrikas STUKAS

KELEIVIŲ PARAŠTĖS

SUSIRŪPINO 

Spaudė gruodžio šaltukas. Miestą gaubiančią tamsą negailestingai skrodė pravažiuojančių mašinų šviesos. Žibintai lyg šmėkliški mėnuliai apšvietė sutryptą, purviną sniegą bei kur ne kur besimėtančius plastikinius butelius, tuščias bulvių traškučių pakuotes. Pakėlęs akis nuo žemės galėjai mėgautis skleidžiamoje šviesoje sūkuriuojančiomis snaigėmis. Pūstelėjus stipresniam vėjo gūsiui šaltukas susirangydavo po drabužiais. Praeiviai, paspartinę žingsnius, skubėjo slėptis namuose ar šiltose kavinėse.  

- Tėti! Tėti! Ar tu mane girdi? - tampydama už rankovės šaukė mano mažoji dukrytė. - Tu žinai - mane šalčio anūkas mėgina sustingdyti į varveklį. Batukuose kažkodėl skruzdės atsirado. Ropoja po kojytes. Kada gi atvažiuos tas autobusas!? 

- O kokio gi autobuso mes laukiame? - paklausiau norėdamas nukreipti dukters dėmesį. 

- Ką - nežinai? - nusistebėjo žmogeliukas. 

- Ne! Mat galvojau apie Mikę Pūkuotuką. O kai mintiji apie šį keistoką meškiną, dažnai visos mintys išgaruoja, lieka tik viena vienintelė. 

- Kokia gi? Greičiau sakyk, - ragino mažoji. 

- Ogi - medus! 

- Tėti, tu vėl fantazuoji, - rimtu mamos balsu pasakė dukrelė.- O mums reikalingas autobusas - vienas ir vienas. 

- Tokiu numeriu autobuso nėra, - užginčijo mano, suaugusiojo, protas. 

- Ne, yra ir štai jis stovi prie sankryžos, tuojau šviesoforas pakeis raudoną akį žalia ir pats pamatysi, - užtikrino čiauškutė. 

Apsimetęs nustebusiu išpyškinau: 

- Bet juk tai vienuoliktas autobusas! 

Taip besiginčijant prieš mūsų nosis sustojo naujas, modernus dviduris autobusas. Kaipmat į jį pradėjo ropštis nekantriausi, o gal labiausiai sušalę. Stumdydamiesi, pasižodžiaudami ieškojo patogesnės vietelės įsitaisyti. Laimingiausi surado laisvą tinkamą pritūpti tokią viliojančią vietą. Joje juk taip gera po ilgos sėdimos darbo dienos dar šiek tiek pailsinti sėdynę. Ne tokie laimingi keleiviai spraudėsi ir glaudėsi prie langų, kur nebuvo kėdžių. Čia niekas nesistumdo ir galima atšildyti suskirdusias rankas. 

Jaunoji keleivė autobuse jautėsi kaip namuose. Juk kiekvieną vakarą iš darželio važiuoja į namus. Ji lyg landus žvėriūkštis ar patyręs slalomo meistras mikliai vinguriavo tarp niurzgiančių keleivių. Aš vos spėjau iš paskos. Duktė skubėjo į autobuso priekį, kur turėjo nuolatinę sėdimą vietą. Ji įsitaisydavo krepšių dėjimo vietoje. Iš čia puikiai matėsi kelias. Deja, šį vakarą - nepasisekė. Jos vietelėje pūpsojo keli dideli krepšiai. Mažoji prisiglaudė prie ranktūrio ir mėgino dairytis. Deja, idilė truko neilgai. 

Bemat ji pradėjo skųstis. Man nieko kito neliko, kaip laukti stebuklo ieškant laisvos vietos. Stebuklo nesulaukiau, nes niekas neskubėjo keltis. Mažylės niurzgėjimas peraugo į įkyraus uodo zyzimą. Neapsikentęs pakėliau ją ant rankų ir pasodinau ant plastmasinės dėžės, dengiančios autobuso variklį. Dukra patenkinta nurimo ir pasinėrė į pro šalį besikeičiančius vaizdus. Aš gi lengviau atsikvėpiau ir mintyse atsidūriau skaitomos knygos permainingoje srovėje. 

Gal ši kelionė būtų pasibaigusi kaip šimtai prieš tai buvusių - jei ne staigus autobuso krestelėjimas. Tuomet pajutau kažkieno veriamą žvilgsnį. Nors jo nemačiau, bet jutau: į mane spoksantis keleivis kažkuo labai susirūpinęs ir nustebęs, o gal net sumišęs. Apsidairęs pamačiau jauną vyrą, bespoksantį tai į mane, tai į dukrytę, tai į plastikinę dėžę. Taip jo žvilgsnis ir keliavo ratu. Iš pradžių mėginau nekreipti dėmesio ir ignoruoti. Demonstratyviai atsukau įkyruoliui nugarą. O pats vogčia apsičiupinėjau - gal sakau kas su drabužiais? Lyg ir viskas gerai! Apžiūrėjau mažylę - irgi puiku. Tada pradėjau sukti galvą: ko šis baibokas taip veriamai ir smerkiamai žiūri ir ko nori iš mūsų? Gal elgeta? O gal narkomanas ar koks iškrypėlis? Dėl viso pikto viena ranka apglėbiau dukrą, o kita - kišenėse ieškojau kokio kieto daikto. Radau tik raktus. Mąstau: "Ir raktas sumaniose rankose - ginklas". 

Besiruošdamas žengti karo taku, neišlaikiau ir žvilgtelėjau į įkyruolį. Jis pastebėjęs žvilgsnį pradėjo kinkuoti galvą, gūžčioti pečiais ir daryti įvairias grimasas, liudijančias mano kvailumą ir neatsakingumą. Jo povyza šaukte šaukė: "Žmogau, atsipeikėk, ką tu darai?!" 

O aš lyg tas Kolosas stoviu ramus ir nepajudinamas - juolab kad greitai reikės išlipti. 

Vyras pagaliau neiškentęs pirštu dūrė į plastikinę dėžę, ant kurios sėdėjo mano mažylė. Jis rodė į geltoną lipduką - jame buvo raudonas žaibas ir užrašas - čia sėdėti draudžiama, didelė įtampa. Iš vyriškio lūpų sklido neaiškus garsas, primenantis gargaliavimą. 

Mėginau jam paaiškinti: tas įspėjamasis ženklas - tik gudri vairuotojų apgaulė. Lipdukas užklijuotas norint apsisaugoti nuo paauglių. O iš tikrųjų grėsmės gyvybei - jokios. Vyras mano aiškinimo neklausė - jis ir toliau nedraugiškai dėbčiojo į mane. Tuo metu autobusas sustojo ir mudu su mažyle vėl atsidūrėme šaltyje. 

Žingsniuodamas namo viską supratau ir garsiai pradėjau kvatotis. Duktė nustebusi pažvelgė į mane ir laukė paaiškinimo.  

Mat kaip atsitinka, kada susitinka silpnaregis ir kurčnebylys!  

NUSTEBO 

Pagaliau pavasaris! Nesvarbu, kad šaligatviai virto tekančiomis upėmis, o sniego kalnai įgavo asfalto atspalvį. Ausį jau džiugina paukščių kleketavimas bei besiporuojančių kačių vestuvinės dainos. Pavasaris verčia pasitempti. Štai ir aš po darbo dienos keliaudamas į troleibusą pasitempiau tik ką prisemtus batus. Tai niekniekis, kai gauni atsisėsti. Tada kelionė nušvinta kitokiomis spalvomis. Sėdėdamas esi išrinktasis. Smagu žiūrėti, kaip šalia keleiviai stumdosi, apsižodžiuoja ir erzeliuoja. O tu sau dairaisi pro langą ir mėgaujiesi stovinčiųjų kančiomis.  

Šį kartą jutau dvigubą palaimą. Sėdėdamas džiaugiausi pirmąja pavasario saulute. Jos spinduliai per troleibuso langą maloniai šildė. Aš kaip tas katinas marksčiausi nuo šilumos ir pats nepajutau, kaip pradėjau snūduriuoti. Staiga mane iš palaimingos būsenos pažadino triukšmas. Iš pradžių nesupratau, kur esu. Karštligiškai apsižvalgęs lengviau atsikvėpiau - troleibuse. Tiesa, šį kartą stovinčiųjų beveik nebuvo. Netgi kelios sėdynės buvo laisvos - laukė keleivių. Tradiciškai troleibuso gale juokavo jaunimas. Vidutinio amžiaus keleiviai sėdėjo per vidurį, o senesni - įsitaisė priekyje. Išgirdau negarsius pokalbius. Pamaniau, kad pasivaideno ir vėl ruošiausi mėgautis saulute. Akys vėl pradėjo merktis, o nosis - knapsoti. Tai truko vos kelias akimirkas. Tylą perskrodė girgždantis balsas: 

- Pasitrauk, aš čia noriu sėsti! 

- Salone vietos daug, prašom sėsti kitur, - išgirdau malonų moterišką balsą. 

Girgžduolis nenusileido: 

- O aš noriu būtent čia! 

Žvilgtelėjau į šoną. Prie vidurinių durų išvydau, švelniai pasakius, originalų subjektą. Nedidelio ūgio, nesiskutusį, apsivilkusį nenusakomos spalvos striuke ir avintį išklaipytais batais. O kelnės! Jos liudijo, kad pilietis atliko mažą reikaliuką tiesiai jose. Uostelėjęs pajutau ne tik reikalo esmę, bet ir nenusakomą kvapų kakofoniją. Norėčiau išskirti šio žodžio keturias pirmas raides. Pilietis stovėdamas ant laiptelių barėsi su arčiausiai durų sėdinčia vidutinio amžiaus, inteligentiškos išvaizdos moterimi.  

- Tai ar tu, šliundra, leisi man atsisėsti ar tave išpirdolinti? Kaip Grybauskaitė Ušacką?! 

Moteris smerkiančiu ir kupinu paniekos žvilgsniu nužvelgė Šarikovą. Taip jį pavadinkime, nes tikrai žmogelis priminė aktorių, vaidinusį filme "Šuns širdis". Moteris metaliniu balsu košte iškošė: 

- Nepriekabiaukite - keleiviai visi lygūs. Dar kartą kartoju - laisvų vietų yra. Šitos vietos jums neužleisiu. 

Šarikovas, pinantis sakinio vainiką ir kas antrą žodį pagražinantis rusiškais, žydiškais keiksmažodžiais, atakavo toliau. O kad būtų įtikinamiau ir svariau gestikuliuodamas rankomis grėsmingai ėmė kopti laipteliais. Tai daryti jam sekėsi sunkokai. Matyt, nuo vakarykščio ar rytinio sveikatos taisymo kūnas nenoriai klausė šeimininko. Laimei, šalia ranktūris. Jis išgelbėjo Šarikovą nuo dribimo. 

Ginti nekaltos keleivės pasišovė kita moteris, kurios išvaizda priminė turgaus prekeivę. Pasipainioti po jos ranka tikrai nenorėčiau. Matrona, glausdama prie masyvios krūtinės krepšį, sududeno: 

- Ak, tie alkašai, ne tik savo žmonoms gyvenimo neduoda - dar ir troleibuse prie padorių moterų kabinėjasi, nervus tąso. Pamanyk, gaidžiukas dar grasina. 

O Šarikovui tik to ir tereikėjo. Jis bematant pakeitė atakos kryptį ir užsipuolė matroną: 

- Ko kišiesi ne į savo reikalus tu, spinta su antresoliais? Paėmęs adatą durstelsiu ir subliūkši kaip... Laikyk užčiauptą srėbtuvę ir nesikišk! Ba kitaip... 

Matronai Šarikovo bauginimai - kaip tam arkliui zyziantis uodas. Ji bosu atsikirto: 

- Pamanykit, kažkoks bomžas mane baugins. Ne ant tokios užšokai, šlapaklyni! Tokius kaip tu aš viena ranka... 

Į pokalbį įsijungė troleibuso priekyje sėdinti laiba mažytė senučiukė ir kreipėsi į savo draugę: 

- Matai, kokie dabar žmonės. Mūsų laikais to nebuvo. Tada žmonės buvo geresni, nuoširdesni.  

- Tikrai - tikri džentelmenai. Senesniam žmogui vietą užleisdavo, pirkinių krepšius padėdavo nešti. Dabar šito nesulauksi, - antrino kita senutė. 

Vyrai kaip tikri išminčiai į ginčą nesivėlė. Jie sėdėjo ir laukė tęsinio. 

Šarikovas, išgirdęs matronos žodžius, kaip šlapias žvirblis pasišiaušė ir pradėjo grūmoti kumščiais.  

Turgininkė juokdamasi pilstelėjo į ugnį alyvos tardama: 

- Baidykle tu, kaip tu atrodai! Nors klyną išsidžiovink, o tada kumščiais mosuok. Tu visiems vyrams gėdą darai! 

Šarikovas drąsindamasis ir ieškodamas paramos būsimiems savo veiksmams, kreipėsi į netoliese sėdinčią, kukliai apsirengusią moterį: 

- Tu girdėjai, kaip ji mane pavadino? Ta gegutė mane apšaukė baidykle ir šalaputriu. Na, ne, aš jai to nedovanosiu. Tą bobšę pastatysiu į jos vietą. Tu tik pagalvok - darau mat tikriems vyrams gėdą! Na, bla... palauk! Tu būsi liudininkė - ji mane įžeidė. 

Moteris meiliai, motiniškai žvilgtelėjusi į Šarikovą tyliu, švelniu balsu prašneko: 

- Jūs blogai nugirdote. Ši ponia jums sakė, kad esate gražus, mielas, patrauklus, simpatiškas vyras. Jūs - tikras lobis. Laiminga moteris, turinti tokį vyrą. 

Reikėjo matyti Šarikovą. Šie žodžiai prilygo atominei bombai, susprogdintai Japonijoje. Vyro akys vos neiššoko iš akiduobių, žandikaulis atvipo ir toks liko. Rankos mėšlungiškai nukaro, tik pirštai neramiai judėjo. Žmogelis sukumpo ir tyliai paklausė: 

- Iš tikrųjų taip jinai pasakė? 

Keleiviai, iškart perpratę žaidimo taisykles, antrindami pritarė. 

Šarikovas nurimo ir tik pusbalsiu kartojo: 

- Aš gražus, simpatiškas vyras! Negali to būti! Aš geidžiamas! Negali būti! Aš - laimė! Negali būti. 

Šarikovas tuos žodžius kartojo iki pat kito sustojimo, kuriame ir išlipo. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]