TAI ĮDOMU

Henrikas STUKAS

BAUSMĖ - APAKINIMAS

Vilniuje, Teatro ir kino muziejuje, veikė kilnojamoji, iš Lenkijos atkeliavusi, įdomi, šiurpą kelianti paroda "Viduramžių kankinimai ir bausmės". Joje demonstruoti viduramžių teisėtvarkos ir inkvizicijos naudoti kankinimo įtaisai bei staklės. Žmogaus fantazija darkant kitų kūnus pranoko visas sveiko proto ribas. Daugelį parodos eksponatų galima buvo liesti, o tai dar labiau kaitino kraują. 

Visus kankinimo įtaisus būtų galima suskirstyti į kelias grupes. Tai kankinimo įtaisai, skirti negyvai užkankinti. Štai kuolas arba mietas, ant kurio sodindavo nusikaltėlį. Žmogus, pasodintas ant kuolo, išgyvendavo 7-12 valandų. Jis mirdavo baisiose kančiose, kuolas jam išlįsdavo per gerklę. Kitą eksponatų grupę sudarė žmogaus galūnių žalojimo staklės: nuo paprasčiausių kelių lentų su skylėmis, per kurias buvo iškišamos nusidėjėlių galūnės ir nukertamos, iki sudėtingų įtaisų, traiškančių pirštus ir kojas. Vienas vadinamas tiesos įtaisu. Ginčininkai į jį įkišdavo po vieną rankos plaštaką. Teisėjas, sukdamas įtaiso rankenėlę, spausdavo ginčininkų plaštakas. Ginčą laimėdavo tas, kuris ištverdavo ilgiau nesurikęs. Trečiai kankinimo įtaisų grupei priskirtinos galūnių tempimo ir minkštųjų audinių žalojimo staklės. Pirmiausia, tai įvairiausi sostai, skirti "raganoms" ir "raganiams". Sosto strypai "raganai" susmigdavo į kūną. Strypai buvo sukonstruoti taip, kad sukeltų kuo didesnį skausmą bei kančias, bet giliai nesužeistų "raganos" vidaus organų. 

Apžiūrėjęs parodą pasigedau vieno kankinimo aspekto - akių. Pasak istorikės Gitanos Zujienės, "viduramžiais žmogaus apakinimas ar kitoks regos organų sužalojimas būdavo viena iš lengvesnių bausmių. Tiesa, apakinimas taikytas retai, nes neregys tapdavo giminėms, aplinkiniams našta. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės dokumentuose "Lietuvos statute" tokių apakinimo bausmių man kol kas nepavyko aptikti."  

Apakinimų priežasčių įvairovė 

Nors Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apakinimas, kaip bausmė, nebuvo populiarus, užsienio teisynuose ši procedūra išsamiai aptarta ir dažnokai taikoma. Štai knygoje "Užsienio teisės istorija" rašoma: "Pirmasis vokiečių "Imperijos taikos statutas" - 1103 metai - daugiausia dėmesio skyrė nuosavybės ir gyvybės apsaugai. Vagys, padegėjai ir žudikai turėjo būti baudžiami apakinimu ar rankos nukirtimu." Bizantijos teisėje bausmės buvo nepalyginamai griežtesnės nei romėnų teisėje ar netgi Justiniano įstatymuose. Gana dažna buvo mirties bausmė. Kūno bausmes klasikinė romėnų teisė taikė tik vergams, o čia tokios bausmės, kaip nosies nupjovimas, liežuvio išplėšimas, rankos nukirtimas, apakinimas, kastravimas ir t. t., taikomos ir laisviesiems. Taip pat buvo žinomos gėdingos bausmės: barzdos ir plaukų nukirpimas, turto konfiskavimas. 

Reinholdas Kretšmeris savo knygoje "Aklųjų istorija nuo seniausių laikų iki visuotinio aklųjų švietimo pradžios", išleistoje 1925 metais Vokietijoje, apakinimo bausmes suskirsto į kelias grupes. 

Visų pirma tai apakinimas baudžiant už nuodėmes. Seniausiais laikais baudžiant už įvairias nuodėmes buvo nupjaunamos nosys ir ausys, nukapojami pirštai, išpjaunamas liežuvis, išmušami dantys, taip pat atimamas brangiausias žmogaus turtas - regėjimas. Tokios bausmės buvo taikomos siekiant atgrasinti žmones nuo blogų poelgių. Žiauriausia bausmė buvo apakinimas. Ši bausmė buvo atliekama įvairiausiais būdais. Švelniausia forma: aukai prieš akis laikoma spinduliuojanti geležis, ja sužalojama tinklainė taip, kad nuteistasis dar galėtų šiek tiek matyti. Dažniausiai akis išdegindavo, išdurdavo arba išsukdavo pirštais. Regėjimą sužalodavo uždėję ant akių negesintų kalkių ir užlašinę vandens. Štai žydams ypač didelė bausmė buvo dešinės akies netekimas. Pranašas Zacharijas apšaukia neištikimus savo žemių vietininkus už negarbingus darbus: "Kalavijas atims jums ranką ir dešinę akį! Jūsų ranka turi nudžiūti, o dešinė akis aptemti". Bavarijos įstatymai skelbė: "Jei kas nors keršydamas padegė bažnyčios turtą, jam turi būti atimta ranka arba regėjimas, kad daugiau negalėtų daryti nieko blogo". Vyskupo Remedijaus iš Churo kapitula, kuri Karolio Didžiojo noru įsakinėdavo ne tik bažnyčiai, bet ir Churo krašto gyventojams, už pakartotinę žmogžudystę skyrė bausmę - apakinimą. Karolis Didysis 779 m. kapitulos potvarkiu įsakė, kad už pirmą nusikaltimą atimama akis, už antrą - nosis, už trečią - gyvybė. Anglosaksų įstatymų rinkinyje "Cnuts" apie vagį recidyvistą sakoma: "Tada jam reikia išplėšti akį ar nupjauti nosį, ausį ir viršutinę lūpą". 1255 m. Ispanijos įstatymų rinkinys apakinimo bausmę numato už išdavystę. Vokiečių teisės rinkiniuose, ypač tuose, kurie buvo sudaryti Austrijai, plačiai rašoma apie apakinimo, kaip bausmės, taikymą. Dažniausiai ši bausmė buvo skiriama už nusižengimus medžioklėje ir žvejyboje: "Kas išdrįsta medžioti be bažnyčios leidimo, baudžiamas akių atėmimu". Vilhelmas Užkariautojas ir vokiečių kaizeris Maksimiljanas apakinimu arba nužudymu baudė brakonierius. 

Karolio V įstatymų kodekse "Carolina" apakinimo bausmė skiriama už vagystę su ginkluotu įsiveržimu: "Šiuo atveju vyrą, apsiginklavusį virve, o moterį vandeniu, reikia bausti akių išdūrimu arba rankos nukirtimu". Apakinimo bausmė galėjo būti skiriama tik išimties tvarka. Moricas iš Saksonijos praneša apie išskirtinį atvejį, kai tarnui už pono nužudymą liepta nukirsti rankas, sustiprinus bausmę įsakyta išdurti akis ir nupjauti ausis. 

XVII amžiaus viduryje teisės istorikas Štrykė rašo, kad tokios bausmės retai taikomos, jos skiriamos tuose rajonuose, kur apakinimo bausmė buvo anksčiau skiriama pinigų padirbinėtojams ir pagal "Caroliną" tokie nusikaltėliai buvo sudeginami. 

Rytų šalyse apakinimo bausmė gyvavo iki XIX amžiaus. Persijoje ji atšaukta 1850 m. 

Dar būdavo apakinimas dėl politinių priežasčių. Tai buvo daroma stengiantis užsitikrinti valdžią, nukentėdavo giminaičiai, karalių varžovai ir sąmokslininkai. Štai Liudvikas Pamaldusis 817 m. surašydamas testamentą, savo vyresnį sūnų Lotarą paskyrė valdovo įpėdiniu. Bernardas, karaliumi paskyręs Karolį Didįjį iš Italijos, jautėsi nuskriaustas ir protestavo. 818 m. Valdžios susirinkimas prie Acheno nuteisė jį mirti. Liudvikas pakeitė mirties bausmę apakinimu. Po nuosprendžio įvykdymo Bernardas vis tiek priešinosi ir po keleto dienų mirė nuo suluošinimo. Buvo apakinti ir jo ištikimi draugai - Egidėjas ir Reginaras. 

Karolis Plikagalvis savo sūnų privertė tapti dvasininku. Karlmanas piktinosi, maištavo prieš tėvą. Už šiuos veiksmus Karolis Plikagalvis padavė sūnų į teismą, valstybinis teismas paskyrė Karlmanui mirties bausmę. Imperatorius dovanojo jam gyvybę, bet 873 m. įsakė apakinti ir uždaryti į Korby vienuolyną. Aklasis iš ten pabėgo. 

Hugo, Lotaro II ir Valdrados sūnus, skatino savo svainį normaną Gotfritą suburti Normandijos armiją ir atimti iš Karolio Storojo valdžią. Sąmokslas buvo išaiškintas, Hugo iškviestas į imperatoriaus rūmus ir 885 m. apakintas. Jį atvežė į Šv. Galeno vienuolyną, tada į Fuldą, po to į Priumą, kur po dešimties metų abatas ir metraštininkas Regino jį priėmė į vienuolius. 

Karalius Pėteris iš Vengrijos buvo išvytas nacionalinės ir pagoniškos partijos už savavališką viešpatavimą ir didesnį dėmesį užsieniečiams. Vokiečių kaizeris Heinrichas III paskyrė jį valdovu. Pėteris vadovavo Vengrijai feodų laikais, 1046 m. jį nustūmė nuo valdžios ir apakino. O karalius Kolomanas iš Vengrijos įsakė apakinti savo brolį Almosą ir jo sūnų. Pastarasis 1131 m. atėjo į valdžią kaip Bela II, jis buvo pramintas akluoju. 

Vladislavas II iš Lenkijos žmonos Agnės, Vokietijos kaizerio Konrado III pusseserės, paskatintas įsakė apakinti didiką, karštą kovotoją už krikščionybę Peterį Vlastą.  

Rusijos Didysis kunigaikštis Vasilijus II (1425-1462) atėmė regėjimą pusbroliui Vasilijui Žvairaakiui. 

Būta ir belaisvių apakinimo. Ši bausmė itin paplitusi Rytų šalyse - tokia praktika buvo taikoma nuo pat žmonijos karų pradžios. Viduramžių Europoje belaisviai irgi būdavo apakinami. Prisiminkime Henriko Sinkevičiaus garsųjį istorinį romaną "Kryžiuočiai". Jame vienas iš epizodų - lenkų riterio Jurano apakinimas. Kryžiuočiai jį apakino taip - į akis pylė karštą alyvą. Žiulis Vernas romane "Caro kurjeris" įspūdingai aprašo pagrindinio romano veikėjo, caro kurjerio Michailo Strogonovo apakinimo istoriją. Strogonovą apakina totoriai kaip savo belaisvį. Tai padaro viešai, šventėje. Kurjerį apakina įkaitinto peilio geležte. 

Nuo literatūros grįžkime į istoriją. Štai Vilhelmas Užkariautojas savo žygiuose pakartotinai į nelaisvę papuolusius asmenis įsakydavo apakinti. Daugelį saksų ir normanų kilmingųjų 1074 m. apakino prie Kembridžo. 

1074 m. Kelno gyventojai maištavo prieš vyskupą Aną, buvo išniekintos ir bažnyčios. Vyskupo kareiviai numalšino sukilimą. Pirklio sūnus, paskatinęs maištauti, ir dar keli sąmokslininkai buvo apakinti. 

Ričardas I iš Anglijos kovose prieš Pranzūcijos karalių Filipą apakindavo į nelaisvę patekusius kareivius. Tą patį darė ir Filipas. 

Žinomas ir apakinimas už nuožmų savivaliavimą. 1366 m. Bohemijos kilmingasis Zahora uždraudė pavaldiniams lankytis bažnyčioje ir reikšti norą būti palaidotiems kapinėse. Kunigas papriekaištavo dėl tokio poelgio - Zahora įsakė jį uždaryti į kalėjimą. Paleido dvasininką tik po daugelio metų. Kunigas nuvyko į Prahą ir apskundė turtuolio piktavališką elgesį. Vyresnybės pakviestas, Zahora pasižadėjo pasitaisyti ir gerbti kunigą. Grįžusiam namo šventikui Zahora "už išdavystę" įsakė išdurti akis. Imperatorius Karolis IV nusprendė, kad didikui turi būti paskirta tokia pati bausmė kaip kunigui. Zahora maldavo pasigailėti - siūlė mielai mokėti tokio dydžio piniginę baudą, kokia būtų paskirta. Nenusileidžiantis valdovas paaiškino, kad jokiais pinigais negalima atlyginti prarasto regėjimo. Egzekucija buvo įvykdyta viešai netoli Prahos esančiame turguje. 

1525 m. valstiečių sukilimo metu Kazimieras iš Ansbacho įsakė išdurti akis šešiasdešimčiai sukilusių valstiečių, nes jie šaukė, kad nenori daugiau matyti jokio grafo. 

Europoje, baigiantis viduramžiams, kito ir teisinės nuostatos. Dažnuose teisynuose apakinimą imta keisti piniginėmis baudomis. Apakinimo bausmė taikyta tik išskirtiniais atvejais. Vėliau šią bausmę teisynuose keičia bausmės, kurios žmogaus kūną žaloja kur kas mažiau ar išvis jo nežaloja. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]