GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

TARTUM PRABUDĘS UGNIKALNIS

Bene prieš dešimt ar penkiolika metų kažkas spaudoje paleido taiklią frazę: Panevėžys - lietuviška Čikaga! Ta frazė sėkmingai prigijo ir kurį laiką buvo gana populiari. Nepretenduoju nei į populiarumą, nei į originalumą, bet man Panevėžys primena vieną dieną netikėtai prabudusį ugnikalnį. Manėme, kad "miega", kad nurimęs, jeigu ne amžiams, tai bent dešimtmečiams, o čia vieną dieną staiga atsibudo, pasirąžė ir tarė: "Pakanka, daugiau nemiegosiu..." Ir nemiega, periodiškais smūgiais drebina nusistovėjusį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos gyvenimą, ant visų mūsų galvų išmesdamas naujas dūmų, ugnies ir pelenų lavinas. Visai kaip koks Vezuvijus ar Etna...  

Apie Panevėžyje veikusią LASS įmonę, jos uždarymą ir tai, kaip į jį reagavo patys panevėžiečiai, žurnalo puslapiuose jau rašėme ir nebesikartosime. Po įmonės, socialinių žmonių bėdų, atėjo eilė kultūrai. Gruodžio 23-oji. Jau beveik Kalėdos. Bet į Panevėžį vykstame ne kalėdinių nuotaikų vedami. LASS centro taryba gavo nuoskaudos ir pasipiktinimo pilną panevėžietės Stasės Kopūstinienės raštą, kitą raštą, tiesa, ne popieriuje, bet elektroniniu pavidalu, gavo LASS Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas. Nors laiškas elektroninis ir formaliai žiūrint yra be parašo, bet anoniminiu jo pavadinti negalima. Panevėžietis Vytautas Merkys neslepia, kad šį laišką parašė jis ir jo bendraminčiai ir, kad jeigu nebus į jį reaguojama, laiško autorius ir jam pritariantieji kreipsis jau nebe į LASS struktūras. 

Keletas asmeninio pobūdžio pastebėjimų: paskutinį kartą Panevėžyje lankiausi maždaug prieš pusę metų - 2009-ųjų viduryje. Tada taip pat susitikome su žmonėmis, vyravo gamybos, parduoto LASS turto, jo valdymo problemos. Šį sykį, kaip jau minėjau, kultūra. Ir žmonių prisirinkę daug daugiau nei praėjusį kartą. Beveik nešnekama apie pinigus, turtą, materialines vertybes. Aišku, veikia ir kalėdinės nuotaikos: susirinkimą smuiko garsais pradeda 88-erių LASS narys, meno saviveiklos veteranas Kazimieras Sankauskas. Į susirinkimą pakviesta vienuolė visiems įteikia po dailų popierinį angeliuką, palinki kalėdinės ramybės. Tąkart dar ne kartą skambės žodžiai: "ramybė", "susitaikymas". Ar įneš jie į susirinkimo dalyvių širdis tikrosios kalėdų ramybės ir susitaikymo - gal ir taip? Bent jau neleis visiškai susipriešinti, paliks galimybę vieni kitus išgirsti. Vis dėlto žmonės šįsyk susirinko ne kalėdinių nuotaikų vedami. Vieni atėjo todėl, kad nenori gyventi taip, kaip iki šiol gyveno, taikstytis su abejingumu, sąmoningai ar nesąmoningai atmestinai atliekamu darbu, painiotis melo ir intrigų voratinklyje, kiti todėl, kad mano, jog yra neteisingai puolami, kaltinami nebūtais dalykais ir nebūtomis nuodėmėmis. Prieš pradedant tas "nuodėmes" aiškintis, negalima nepaminėti vieno, mūsų galva, iškalbingo fakto: kai kurie toliau straipsnyje minimi dalykai, negerovės ar kaip kitaip jas pavadinsime, buvo keliami, viešai įvardijami jau prieš pusmetį. Reikalus sprendžiant, o ne palikus "savieigai", šį tą galbūt buvo galima ir išspręsti. Taigi akivaizdu: nesprendžiamos problemos neprapuola...  

Kuo nepatenkinti panevėžiečiai? 

Kas taip supykdė ir įskaudino panevėžiečius, kad jie vėl nusprendė nebetylėti? Priežasčių ne viena, ir brendo, "fermentavosi" jos ne vienerius metus. Daliai žmonių nepasitenkinimą kelia blogai organizuojamas kultūrinis rajono filialo gyvenimas, ypač dramos būrelio "Arka", bei etnografinio kolektyvo "Pajauta" vadovės, laisvalaikio ir užimtumo centro kultūrinio darbo organizatorės Rimos Žostautienės figūra ir jos veikla. Nuoskaudų, abejotinų sprendimų ar bent dviprasmiškų situacijų nors vežimu vežk. Štai kad ir S. Kopūstinienės atvejis ir kartu trumpas minėto rašto atpasakojimas: Birželio 12 d. Katalikiškasis Prano Daunio fondas organizavo aklųjų Maldos dieną Punske. Kaip ir paprastai tokiais atvejais, buvo sudaroma norinčiųjų vykti grupė. Visais kelionės reikalais, grupės sudarymu rūpinosi R. Žostautienė. Maldos dienoje pareiškė norą dalyvauti ir S. Kopūstinienė drauge su kitu neregiu V. Vitartu. Susirado regintįjį palydovą, kuris sutiko juos abu pagloboti, sumokėjo reikalaujamą piniginį įnašą. Kaip teigia S. Kopūstinienė, prieš pat kelionę pinigai, sumokėti už regintįjį palydovą, buvo grąžinti ir pasakyta, kad dėl vietos stokos autobuse papildomo žmogaus nėra galimybių paimti, o du minėtus neregius paglobos kas nors iš grupės dalyvių. Tačiau kelionės metu paaiškėjo, kad nei S. Kopūstinienei, nei V. Vitartui geriau matantis žmogus oficialiai nebuvo priskirtas. Abiem neregiams geranoriškai sutiko padėti silpnaregė P. B., nepaisant to, kelionėje jiedu vis tiek patyrė daug nepatogumų, dalį laiko turėję praleisti autobuse. S. Kopūstinienė piktinasi tokiu atsainiu požiūriu į neregius, R. Žostautienės, kaip grupės koordinatorės, darbu.  

Dalį panevėžiečių papiktino tai, kaip praėjusių metų pradžioje buvo pasielgta su "Žilvičio" kapelos vadove Danute Nakiene, o kartu ir su pačia kapela. Pasibaigus darbo sutarčiai, D. Nakienė buvo atleista, vietoje jos po kelių mėnesių priimta nauja muzikinių būrelių vadovė Rasa Jurkienė. Kadangi R. Jurkienė buvo priimta tuojau pat po D. Nakienės atleidimo, negalima pasiteisinti sunkmečiu ar būtinybe taupyti. Žmonės, besipiktinantys tokiu regionų centro direktoriaus A. Vilimo sprendimu sako, kad prieš naująją vadovę jie nieko bloga neturį, tačiau "Žilvitis" kaip kolektyvas jau buvo susigyvenęs, susidainavęs, vadovė išmanė savo darbą, gražiai bendravo su kapelos nariais. Atleidžiant D. Nakienę, niekas nesiteiravęs kolektyvo nuomonės, neatsižvelgęs į norą išsaugoti kapelos sudėtį ir jos mikroklimatą - sprendimą A. Vilimas priėmęs vienašališkai ir, anot kapelos narių, palankų R. Žostautienei. O D. Nakienė, panevėžiečių teigimu, net ir atleista iš "Žilvičio" vadovės pareigų, toliau geranoriškai dirbo su kolektyvu, tik jau be užmokesčio, aukodama savo laisvalaikį. "Rinkdavomės privačiame bute, - pasakojo "Žilvičio" narys Vytautas Merkys, - dabar jau kurį laiką nerepetuojame, nes eiti pas žmogų į butą tiesiog nepatogu. Yra ir kaimynai, kažkas turi mažų vaikų, anūkų - butas ne repeticijų kambarys". 

R. Žostautienės veikla, darbo metodais nepatenkinti ir daugiau žmonių, ypač dramos būrelio "Arka" nariai: repeticijos vyksta nereguliariai, ne retas atvejis, kai į sceną reikia išeiti nerepetavus, nesuderinus veiksmų, prieš pat renginį keičiamas scenarijus ir pan. Dramos būrelio nariai vardija konkrečius pavyzdžius - Klaipėda, Likėnai... Atskirai paimtas kiekvienas tų faktų ar faktelių gal ir nėra labai reikšmingas - kiekviename kolektyve pasitaiko visko, o ir "akmenukų" labai norint galima į kiekvieno daržą pamėtyti. Bet kai tų "akmenukų" prisirenka gera pintinė, tai jau šiek tiek rimčiau. Sąmoningai necituoju daugelio kalbėjusiųjų, ypač apie dramos būrelio "Arka" veiklą. Ne paskiros mintys čia svarbiausia, o jų visuma. Anot "Žilvičio" kapelos dalyvių, neretas atvejis, kai prieš koncertą netikėtai dingdavo koncertiniai rūbai, reikalingas instrumentas. 

Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad susirinkime buvo nemaža dalis žmonių, palaikiusių R. Žostautienę, teigusių, kad tai gera, rūpestinga būrelio vadovė, paslaugi kolegė. Ne vienas dabartinis ar buvęs meno saviveiklos dalyvis sakė, kad R. Žostautienė pati asmeniškai jį pakvietusi į meno saviveiklą, visada maloniai bendraujanti. Buvo žmonių, taip ir nesupratusių, kodėl jų vadovė nusipelno tokių neteisingų, nepagrįstų priekaištų. Naujoji meno vadovė Rasa Jurkienė stebėjosi: "Nežinau, kodėl žmonės tokie pikti. Daug metų esu dirbusi su sveikais žmonėmis ir galiu pasakyti, kad čia dėmesio jie gauna daug daugiau nei gautų kituose kolektyvuose. Man buvo keista, kai vadovė sako, kad reikia paskambinti ir pranešti, kad rytoj bus repeticija - skambiname, kviečiame. Bet kuriame sveikųjų kolektyve niekas neskambintų ir nepranešinėtų: kartą repeticijos ar koncerto laikas pasakytas ir žmogus pats jį turi prisiminti. Globos, rūpinimosi žmonės čia tikrai gauna daugiau nei kituose kolektyvuose. Reginčiųjų kolektyvų veikloje irgi pasitaiko visko: ir į sceną tenka išeiti ne visai gerai pasiruošus, ir paskutinę akimirką keisti scenarijus."  

Pati R. Žostautienė daugelį išsakytų priekaištų vadina išgalvotais ar bent tendencingais. S. Kopūstinienė kelionės į Punską metu turėjusi palydovę minėtąją P. B. Dar vienas, papildomas žmogus jiedviem su V. Vitartu nebuvęs skirtas dėl vietos stokos. Jokie instrumentai prieš koncertus nebūdavę slepiami, nesusipratimų galėję kilti dėl to, kad kai kuriais instrumentais - armonika, būgnu - naudojasi keli kolektyvai. Tiesa, šios mintys buvo pareikštos jau po susirinkimo. Susirinkime ponia Rima į daugelį priekaištų neatsakinėjo, o dar kartą pakvietė visus, patenkintus ir nepatenkintus, groti, muzikuoti, dalyvauti meno saviveiklos būreliuose. 

Jau parengus šį rašinį, sausio 11 d., jo autorių pasiekė laiškas iš Panevėžio. Jame - 88 R. Žostautienę ir jos veiklą palaikantys parašai: 61 - saviveiklininkų, 27 - kitų LASS narių. Parašai - rimtas dalykas ir žmonių valią reikia gerbti, kad ir kaip ji kam nors nepatiktų. Šį dalyką nuolat akcentavo ir R. Žostautienės bei A. Vilimo oponentai, patys praėjusį pavasarį rinkę parašus dėl situacijos, susijusios su UAB "Regovitus" uždarymu. Šiokią tokią nuostabą kelia tai, jog iš laiško matyti, kad parašai buvo rinkti praėjusių metų gruodžio mėnesį, tačiau gruodžio 23-ąją apie juos nebuvo net užsiminta. Kodėl? Tarp kitų randame ir Austėjos Žostautaitės (kiek autoriui žinoma, R. Žostautienės dukros) pavardę, yra ir Mindaugo Žostauto parašas. Tarp R. Žostautienės šalininkų yra ir regionų centro direktoriaus A. Vilimo pavardė. Ar ne geriau tokiais atvejais regionų centro direktoriui likti neutraliam ir viską vertinti šiek tiek iš šalies? 

Ką daryti?  

Kai kurie panevėžiečiai vėliau teigė, kad susirinkimas taip ir baigėsi nieko neišsprendęs. Jų pastebėjimai visiškai teisingi, nes ką nors išspręsti, nubausti ar atleisti iš pareigų, jis ir negalėjo. Ar viskas ir baigsis tik pasišnekėjimu ir išsišnekėjimu - pagyvensime, pamatysime. 

Pirmojoje rašinio redakcijoje buvau pateikęs keletą pasiūlymų ar "receptų", kaip, mano galva, situaciją Panevėžyje būtų galima bent iš dalies pagerinti. Tačiau, tiesą pasakius, minėtasis laiškas su panevėžiečių parašais viską gerokai sumaišė. Jo šviesoje manieji "receptai" būtų ne daugiau nei "kosmetinis remontas". Akivaizdu, kad susipriešinimas, nepasitikėjimas abipusis. Belieka parašus pradėti rinkti antrai pusei ir sutarimo, bendro darbo Panevėžyje nematyti dar ilgai. Bet ugnimi ugnies neužgesinsi. Geležis, atsitrenkusi į geležį, skelia tik naujas kibirkštis...  

Panevėžio situaciją artimiausiuose posėdžiuose svarstys LASS centro taryba. Tačiau jau dabar aišku, kad ir kokį ji sprendimą priims, dalis žmonių vis tiek liks nepatenkinta. Reikalingas naujas "papildomas" argumentas, kad žmonės realiai patikėtų, jog jie yra reikalingi ir jiems norima padėti. Koks tas "argumentas", atsakyti sunku. Turbūt labai neatsakingai ir populistiškai nuskambėtų mintis, kad Panevėžyje reikia atkurti buvusią įmonę. Jeigu negalima atkurti įmonės, gal įmanoma įsteigti kokį kooperatyvą ar kitos LASS įmonės padalinį, - duoti darbo, užsiėmimą, prasmingos veiklos. Kol žmonės neturės prasmingos veiklos, kol jausis niekam nereikalingi, Panevėžio ugnikalnis rūks dar ilgai.  

Pabaigai - nedidelė ištrauka iš pirmosios rašinio redakcijos. Vis garsiau kalbama, kad regionų centrų direktoriai (buvę tarprajoninių valdybų pirmininkai) turėtų būti ne skiriami, o renkami. Organizacijoje atsirastų daugiau demokratiškumo, vadovai labiau įsiklausytų į organizacijos narių nuomones. Panevėžys - akivaizdus įrodymas, kas atsitinka, kai regiono vadovas ir regiono žmonės nesusikalba, vieni kitų negirdi ar nenori išgirsti. Viena pusė sako viena, antra - kita. Abi įsitikinusios savo teisumu. Ir net jeigu koks nors žurnalistas-saliamonas nuspręs, kas iš tikrųjų šiame ginče yra teisus, neteisioji pusė vis tiek su tokiu sprendimu nesutiks. Geriausias tokių ginčų sprendimo būdas būtų vadovo išbandymas rinkimais, pasitikėjimu arba nepasitikėjimu. Tiesa, reikalą išmanantys žmonės sako, kad pagal Asociacijų įstatymą regionų vadovai turi būti ne renkami, o skiriami. Vis dėlto kiekvienas įstatymas, net jo nepažeidinėjant ir "neapeidinėjant" kaip kokio stulpo palieka laisvės veikti. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]