RENGINIAI

Janušas KAZAKĖVIČ

ĮSIMINTINA ŠVENTĖ


Baltosios lazdelės šventė - puiki šventė! Šiais metais sulaukėme pasiūlymo paminėti šią dieną gana neįprastai - su Jėzuitų gimnazijos mokiniais. 

Mintis surengti tokią šventę pirmiausia kilo Jėzuitų gimnazijos direktoriui. Mūsų direktorė su šia idėja supažindino mus. Iš pradžių maniau, kad tai tikrai verta dėmesio idėja, bet kaip dažniausiai būna, sunkiai įgyvendinama, tačiau po kelių dienų, po abiejų švietimo įstaigų vadovų pokalbio, viskas tapo realybe. 

Šaltą rugsėjo 15 dienos, ketvirtadienio rytą, mes, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokiniai, sėdome į autobusiukus ir atvykome į gimnaziją. Buvo ir optimistinių, ir pesimistinių prognozių. Kiekvienas mąstėme, kaip mus priims, kaip su mumis bendraus, kaip elgsis. Gal laikys angelais, kurie nėra padarę jokios nuodėmės, kurie nesimuša, nesipyksta ir nieko nesugeba padaryti be kažkieno pagalbos, - taip dažnai regintieji mano apie akluosius, gal mus priims kaip lygiaverčius sau?  

Mus pasitiko Jėzuitų gimnazijos tikybos mokytojas ir direktorius. Pirmas įspūdis - pasijutau kaip namie. Priėmė šiltai, paskirstė į klases.  

Vėliau, mes su lydinčiais asmenimis, kaip jie sakė, atstovais, nuėjome į pamokas. Dalyvavome dviejose jų pamokose. Bendravimas su mumis buvo labai malonus ir nuoširdus. Niekas nevargino klausinėdamas, kodėl apakai, kaip nusiprausi, kaip nueini iki tualeto ar pan. Visi su mumis bendravo kaip su sau lygiais. Šnekėjome apie mokyklą, apie pamokas, apie pomėgius, įvairius konkursus. Žodžiu, pajutome, lyg būtume vienoje didelėje šeimoje.  

Pirmoji mano lankoma pamoka buvo chemija. Kadangi chemija labai nepatinka, tai pamoka slinko lėtai. Bet spėjau susirasti naujų draugų, tad turėjau su kuo bendrauti, įdomumo netrūko. 

O štai ir dešimties minučių pertrauka. Per tokį trumpą laiką sulaukiau nemažo dėmesio. Susiradau daug draugų - ypač tarp merginų.  

Nuskambėjus skambučiui, vėl grįžome į pamoką. Šįkart buvo tikyba. Mokytojas, itin malonus žmogus, mūsų iš kitų neišskyrė, taigi jautėmės laisvai. Mokytojas šnekėjo su mumis kaip su savo seniai pažįstamais mokiniais. Žodžiu, tikyba buvo labai maloni pamoka ir praėjo ji tikrai greitai.  

Vėliau, per ilgąją jų pertrauką, po dviejų pamokų, nuėjome į didžiąją salę. Ten trumpai pristatėme akluosius. Pasakojome apie jų buitį, mokymosi ypatumus, parodėme, kaip dirbame su telefonais ir kompiuteriais, kaip žaidžiamas golbolas, pademonstravome, kaip reikia žaisti aklųjų tenisą, rodėme brailio raštą, brailio žemėlapius. Galėjome su gimnazistais sužaisti įvairius stalo žaidimus - domino, šaškėmis. Parodėme jiems ir savadarbes brailio kortas. Kelios mūsų mokyklos mokinės dainavo ir grojo gitara. Tai gimnazistams irgi labai patiko. Taip pat parodėme skaidrių, kuriose buvo užfiksuotos mūsų gyvenimo akimirkos, išvykos, renginiai. 

Kol gimnazijos mokiniai plušo pamokose, mus pavaišino labai skania kakava su sumuštiniais ir įvairiais pyragėliais, leido truputį pailsėti. Paskui trumpai papasakojo apie gimnaziją, nuvedė į švento Kazimiero bažnyčią - ten apžiūrėjome viską, ką tik buvo galima apžiūrėti. Paskui parodė kriptą, kur anksčiau buvo laidojami žmonės. Apie ją gana įdomiai papasakojo, o mes ją apžiūrėjome. Atsisveikinę, kupini įspūdžių grįžome į mokyklą. Dabar laukiam Jėzuitų gimnazijos mokinių vizito pas mus. Manau, šis puikus bendradarbiavimas nenutrūks.  

Norėčiau padėkoti ir mūsų mokyklos direktorei, ir gimnazijos vadovams, kurie mums suorganizavo tokią puikią Baltosios lazdelės dienos šventę. Nėra nieko malonesnio, kaip pasijusti visaverčiu visuomenės nariu. Tokį jausmą išgyvenau nuvykęs į jaukią gimnaziją. Tai vienas iš įdomiausių renginių, kuriame dalyvavo ir aklieji, ir regintys mokiniai.  

Dar kartą labai dėkoju renginio organizatoriams. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]