NAUJOS KNYGOS

Irena BARADINSKIENĖ

AR TOLI MATYTI PRO KASDIENYBĖS LANGĄ?

Trečioji Albino Plauskos eilėraščių knyga "Arčiau šviesos" - tiems, kurie lyrikoje ieško sklandžiai surimuotų, lakoniškų posmų, lengvai atpažįstamų "pro kasdienybės langą" (beje, taip vadinasi paskutinis šios knygos skyrius) objektų bei minčių, kurias norint suprasti kaktoje nuo įtampos tikrai nepadaugėja raukšlių. Taigi ar toli matyti pro kasdienybės langą? 

"Arčiau šviesos" - knyga, kurios trajektoriją geriausiai nusako to paties pavadinimo eilėraštis: šviesa, dangus tampa dvasingumo nuoroda, kenčiančios žemės ir dangaus supriešinimas dar labiau paryškina lyriniam subjektui priimtiną gyvenimo sampratą: ir nežinią, ir kančią lengviau įveikti keliant akis į dangų. Vertikalės pojūtis, persmelkiantis pirmąjį rinkinio eilėraštį, suteikia visai knygai šviesos. Ji lengvai atplūsta į skaitytoją iš tokių eilėraščių, kaip "Žydinti vyšnia", "Sugrįžimas į vasarą", "Gervuogės" ir kitų.  

Albino Plauskos poetinis pasaulis - visas iš apčiuopiamybės: tai laužo dūmai, sodai, svirpliai, akmenys, pirkelės, arkliai, baravykai. Tik vieno kito eilėraščio pavadinimas - nuoroda į dvasinę būseną: "Melancholija", "Vienatvėj". Tokių nedaug, taigi akivaizdu, kad abstraktus kalbėjimas - ne šio poeto kryptis. Dažniausiai gręžiamasi į tai, kas konkretu. Skaitydama itin gerą poeziją patyriau: kuo neadekvatesnis lygybės ženklas tarp realybės ir transformuotos poetinės tikrovės, tuo patrauklesnis meninis rezultatas. A. Plauska irgi įdomiausias ten, kur užsimiršta žiūrįs "pro kasdienybės langą."  

Nuotaikingi tie eilėraščiai, kurių pavadinimas konkretus (pavyzdžiui, "Sėja"), o visas poetinis vyksmas - vaizduotės žaismas: sėti kviečiamas vėjas, saulė, debesis. Perskaičiau "Sėją" ir pamaniau: jei A. Plauska visiškai pasikliautų fantazija, drąsiai imtų klajoti po jos valdas, tai tikrai priartėtų prie radauskiškai siaučiančio žodžių viesulo - prie tokios lyrikos, kurioje poetiniai objektai juda nevaržomi, diktuoja savo logiką ir šitaip atveria būties grožį.  

Štai eilėraščio "Skerstuvės" trečiasis posmas: 

O varnos neprašytos 

Kranksėdamos plasnoja 

Ir sniegą nudaužytą  

Krauju išalkusios kapoja. 

Tai žaismingiausia poetinio vyksmo vieta. Jei toks būtų visas eilėraštis, išliktų dinamiškumas, intriga, įtampa, ir tai darytų "Skerstuves" dar ekspresyvesnes. Nežinau, ar aš, kaip skaitytoja, teisi, bet rusų poetas, Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis skaitytojui suteikia gana daug teisių: "Kad tavęs neužverstų ir vėl nepadėtų į lentyną, privalai pasakyti savo skaitytojui, kuris mano viską žinąs, kažką iš esmės nauja - apie jo pasaulį ir apie jį patį." Matyt, A. Plauskos lyrikoje atpažinau nemažai jau matytų poetinių kauliukų mėtymo, kad drįstu išreikšti pageidavimą juos mėtyti drąsiau.  

"Pasakoje apie kalvį" - "frakuoti juodvarniai", anglių turintys pritempti velniai. Tai poetiniam vyksmui smagaus nuotaikingumo suteikiantys įvaizdžiai. "Vilko medžioklėje" ryški dinamika, "Tušti namai" liudija, kad A. Plauska lengvai plėtoja siužetą. Kirba mintis, kad neišvengiamai turėtų ateiti dar vienas kūrybinis etapas, kuriame galbūt susijungs ekspresyvi leksika, plastika, siužetas, ir visa tai taps nauja poetine kokybe. Juolab kad tokių eilėraščių jau galima rasti ir šioje knygoje - tai "Pasiutusi naktis". Visas eilėraštis - viena gyvybė: alsuoja, žaižaruoja, neatslūgsta lyg šoktelėjusi banga iki pat pabaigos. Štai vienas šėlstančios nakties epizodų: 

Sukvietus liūtį ir žaibus, 

Nemielą žemę talžė, minkė. 

Pati dejavo ir kitus 

Užklupusi ant kelio virkdė. 

A. Plauskos trečioje knygoje radau eilėraščių, kurie paliko gerą įspūdį dėl atidumo žodžiui: vienur imponavo fonetinė dermė, kitur - kompozicija. "Neparašytame eilėraštyje" estetinius jausmus žadina aliteracija, kuri tarsi suaudžia visą eilėraštį ("bejėgė", "begėdė"), kartojimai ("per baltas", "per kaltas") ir kiekvieno posmo sutrumpėjusi paskutinė eilutė, primenanti lengvą atodūsį: 

Bejėgė tu, mano plunksna, 

Bejėgė lakštingalai giedant, 

Saulelei alyvų paunksne 

Į vakarą riedant.  

"Rugsėjo šviesoje" spiralinės kompozicijos pagrindinis komponentas - lakoniškas, muzikalus ketureilis: 

Rugiagėlių šviesa  

Ištvinusi virš klonių. 

Tu virpanti visa 

Nuo vakaro glamonių. 

Būtent šis refreno funkciją atliekantis ketureilis "Rugiagėlių šviesai" suteikia išskirtinio skambumo. 

Beje, kartais tuo skambumu vilioja jau pats pavadinimas - toks yra "Baltas baltų sniegas". 

Vienas iš gražiausių lakoniškumo, emocinio santūrumo pavyzdžių - eilėraštis "Suvalkų gatvė". Suūkęs rytą traukinys tampa meilės ilgesį žadinančiu ženklu. Visas eilėraštis - negailestingai nugenėti ketureiliai:  

Senamiesčiu nudunda 

Rytinis traukinys 

Suvalkų gatvė bunda. 

Už lango - lapkritys.  

Toks nežodingumas, kita vertus, reikalauja kiekvienos eilutės "giljotinos" - trumpumas daro eilėraštį be galo perregimą, skaidrų - jame itin akivaizdi tampa ir banalybė. Geriausi A. Plauskos eilėraščiai rodo, kad poetas tokiame slidžiame kelyje nepraranda pusiausvyros.  

Beje, vienas iš labiausiai vykusių man pasirodė ir eilėraštis "Žiema su Salomėja" - sąsajos su Salomėjos Nėries kūryba subtilios ir patrauklios: 

Ataugs, patikėk, saulei nukirptos kasos 

(Ar laiką gali sustabdyti?) 

Ir bėgs jau kiti pažiūrėti per rasą, 

Kaip vienišas diemedis žydi. 

O pabaigoje - to paties jau cituoto rusų poeto dar viena frazė: "Poezija - vienintelis ginklas, gebantis nurungti kalbą jos pačios priemonėmis." A. Plauskai palinkėčiau vieno: jau esama arčiau šviesos, dabar reikėtų drąsiau ir negailestingiau susirungti su kalba.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]