LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Pranas PLIUŠKA

NE ŠVENTĖ, BET JUK TIKRA ŠVENTĖ!


Liepos mėnesio viduryje susirinkome į Utenos apskrities neįgaliųjų reikalų tarybos posėdį. Tada ir paaiškėjo, jog šiemet surengti tokią šventę, kokias apskrities mastu tradiciškai rengdavome anksčiau, nepavyks. Vėl tas nelemtas sunkmetis. Vien žmonių atvežimas iš aplinkinių rajonų į Uteną kėlė didelį galvos skausmą neįgaliųjų organizacijų vadovams. Ką jau kalbėti apie kitus šventės organizacinius klausimus, kainuojančius didelį pinigą. Surasti rėmėjus - tas pats, kas aklam naktį juodą adatą tris metus nešienautoje pievoje atrasti. Liūdnai padiskutavę ir noriai pasiginčiję nusprendėme atsisakyti minties susirinkti į krūvą, o kiekviename rajone atskirai rengti tai, kas prie širdies ir pagal kišenę.  

Molėtiškiai nutarė neorganizuoti šventės, o susirinkti į šv. Mišias ir kas dar pajėgia - atvykti pasimelsti už įvairių negalių, negandų kamuojamus bei senjorų amžiaus sulaukusius žmones. 

Skaistų rugsėjo 10 dienos rytą į Molėtų parapijos bažnyčią savarankiškai ar lydimi ir padedami pagalbininkų rinkosi nedarbingi, iš dalies darbingi ir specialiųjų socialinių poreikių turintys žmogeliai. Rašau ir pačiam nesmagu darosi nuo tokių apibūdinimų. Tos sąvokos juk nieko nepasako. Aš pasakyčiau - rinkosi tiesiog žmonės su savo mintimis, rūpesčiais, išgyvenimais, viltimis, savo nueito gyvenimo kelio ir paskirto likimo našta. Bandau įsivaizduoti, ko šie molėtiškiai savo maldose prašo iš dangaus. Sėdintis vėžimėlyje taip norėtų pabėgioti po gėlėmis nusėtą pievą, įbristi į banguojančią jūrą. Aklo žmogaus svajonė - pamatyti savo brangių, artimų, mylimųjų, giminaičių taip greitai besikeičiančius vaikų veidus. Kas negali girdėti paukščių čiulbėjimo, dainavimo, stebuklingų muzikos garsų, sutiktų daug ką paaukoti, kad galėtų tai išgirsti. Mintys mintimis, svajonės svajonėmis, o stebint susirinkusius negalima buvo pasakyti - tai likimo nuskriausti, nelaimingi žmonės. Daug anksčiau susirinkę iš miesto ir iš atokiausių rajono vietovių žmonės linksmai šnekučiavosi, ieškojo pažįstamų, seniai nematytų draugų, šypsojosi vieni kitiems. Nors šį renginį vengėme vadinti švente, bet buvo jaučiama tikrai nekasdieniška nuotaika. Nebuvo jokių kalbų apie ketinamas mažinti pensijas, socialines išmokas, vargus, kankinančias ligas ar skausmus. Tik kartelį kandžiai pajuokavome, kad labai jaudinamės, kad tie, gaunantys po keliolika tūkstančių, išgyventų, netekę vieno kito šimtelio, o mes tai neprapulsime. Įpratę valgyti juodą duoną nebijo prarasti pyrago.  

Atvykstančius ant šventoriaus pasitiko pats klebonas Kęstutis Kazlauskas, kuris daugelį vadino vardais, o ir ne taip gerai pažįstamiems, kitų parapijų svečiams spaudė rankas, kiekvienam rasdavo po keletą malonių žodelių. 

Mišias klebonas pradėjo kreipdamasis į visus atvykusius, ragindamas Dievo namuose jaustis laisvai. Pamokslas priminė garsius pasamprotavimus apie tai, kaip suprasti, atjausti ir padėti silpnesniam už save, išgirdome ir kunigo prisiminimus apie savo išgyvenimus pirmą kartą susidūrus su vežimėlyje judančiais ar įvairių kitokių negalių turinčiais žmonėmis. Klebonas kvietė tiesti tiltus tarp žmonių ir tarp širdžių. Kiekvienas nutiestas tiltas atveria naują kelią. Kuo daugiau tiltų, tuo daugiau galimybių pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais. Išmintis liudija: pasidalytas džiaugsmas padvigubėja, o pasidalyto skausmo lieka perpus mažiau. Tiltai, kaip ir ryšiai tarp žmonių, gali gesti. Tada reikia nebijoti jų remontuoti, nereikia, numojus ranka, ieškoti naujų. Spausdami vieni kitiems rankas, linkėdami ramybės kūnui ir sielai, mintimis to paties linkėjome ir tiems, kurie per stipriai ligų prikaustyti prie lovų ar dėl kitokių aplinkybių negalėjo būti kartu. Kunigas palaimino atneštas rudens gėrybes, grožybes ir nepaprasto kruopštumo bei atkaklumo reikalaujančius rankų darbelius. Ypač visus sužavėjo vaikų pagaminti nuostabaus grožio ir gyvumo paukščiai.  

Po mišių visi susirinkusieji buvo pakviesti prie klebonijos, kur ant kuklaus stalo atsirado naminės duonos, sūrio ir krepšelių su vaisiais. Tas mažas kąsnelis, primenantis motinos keptą duoną, pasirodė skanesnis už pilnas lėkštes beverčio "parduotuvinio" masinės gamybos maisto. Pasibuvome kartu. Gal netapome geresni, bet nors pamąstėme, kad tokie galime būti... 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]