JUBILIEJAI

Gražina SIDEREVIČIENĖ

LAIMĖ - DARYTI GERA ŽMONĖMS


Lengvas jaunatviškas žingsnis, gerumu spindinčios akys, nuo veido nedingstanti šypsena. Tokią matau ją, habilituotą daktarę, profesorę Emiliją Daktaravičienę mūsų centro organizuojamuose renginiuose. Jokios arogancijos - pirmoji prieis, užkalbins, vakaronėse visus atsineštais saldumynais pavaišins. Išskirtinė asmenybė, talentinga oftalmologė, pirmoji pokario Lietuvoje gavusi mokslinį laipsnį, visada puikiai jaučiasi tarp aklųjų ir silpnaregių. 

"Apie 300 mokslinių, 100 oftalmologijos mokslo populiarinimo straipsnių autorė, 3 išradimų, 22 racionalių pasiūlymų bendraautorė. Aktyviai dalyvavo ruošiant ir įgyvendinant Kauno akių ligų klinikos projektą. 1970 m. profesorės įsteigtoje Regos apsaugos laboratorijoje buvo atliekamas mokslinis darbas... Profesorei E. Daktaravičienei vadovaujant apginta 13 kandidatinių disertacijų". Tai informacija iš "Lietuvos oftalmologijos" antrojo numerio. Profesorės nuveikti darbai oftalmologijoje - puiki medžiaga medicinos istorikams .  

Nejuntamai bėga laikas, kažką nusinešdamas ir kažką duodamas. E. Daktaravičienei, regis, bėgantys metai - nė motais. Tokia pat žvali, energinga, smalsi, nors nepailstantis gyvenimo laikrodis suskubo pritiksėti visas devynias dešimtis. Taigi išskirtinė proga susitikti su Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV-ojo laipsnio ordino kavaliere, profesore Emilija ir paprašyti interviu. Linkusi bendrauti, dalytis patirtimi ir išmintimi, ji mielai sutiko. 

Emilija Daktaravičienė. Nuotrauka iš “M.Ž.” archyvo

G. S. Pradėkime nuo tradicinio klausimo. Kas paskatino rinktis tokią profesiją? 

E. D. Kiek prisimenu, norėjau būti medike, padėti žmonėms. Tėvai buvo ūkininkai. Į mūsų sodybą atklysdavo elgetų, tarp jų - ir neregių. Mama duodavo maisto, aš jį nunešdavau. Buvo gaila tų nelaimingų žmonių. Kai mokiausi Linkuvos gimnazijoje, čia buvo ruošiami vakarai, kuriuose dalyvaudavo anuomet labai gerbiamų profesijų atstovų - karininkų, gydytojų. Mes, gimnazistės, neatitraukdavom nuo jų akių, norėjom būti į juos panašios. 

Mama labai nenorėjo, kad studijuočiau mediciną. Sakė - sunkus mokslas, bet aš pasiryžau. Atvažiavau į Kauną, bet, pamačiusi daug stojančiųjų į šią specialybę būrį, pabūgau. Pradėjau lankyti dvejų metų Gailestingųjų seserų kursus prie Raudonojo kryžiaus ligoninės. Labai vargino naktiniai budėjimai, būdavo daug sunkių ligonių, kuriuos reikėjo kilnoti, slaugyti. Viską metusi, norėjau grįžti namo, bet užsispyriau - buvo nepatogu prieš mamą, nenorėjau pasirodyti silpna.  

Baigusi kursus dirbau Zarasuose. Tada Lietuvoje siautėjo difterija, sirgo daug vaikų. Čia mūsų rankos buvo labai reikalingos. 

Kaune veikė Aukštieji technikos kursai, kur buvo dėstomos technikos ir medicinos specialybės, - į juos ir įstojau. Tik paskui Kauno Vytauto Didžiojo universitetas buvo pervadintas Kauno valstybiniu universitetu. Dėstytojai čia - autoritetai, smetoninių laikų specialistai, pavyzdžiui, prof. V. Lašas, kuris dėstė fiziologiją. 

G. S. Studentiško gyvenimo žavesys ir skurdi pokario tikrovė - kas ypač įsirėžė atmintin ir ko negalite pamiršti? 

E. D. Prieškario ir pokario studentų gyvenimas - tikras kontrastas. Mūsų daliai tai buvo išbandymas. Mačiau, kaip į Lietuvą atėjo vieni okupantai, kaip juos pakeitė kiti, po to vėl grįžo tie, kurių tikrai nelaukėme. Mes, penkios studentės kraštietės, gyvenome privačiame name. Kurį laiką nebuvo elektros. Mokėmės prie karbidinės lempos. Sėdime palinkusios, susikaupusios, kremtame mokslus, pakeliame akis - visos suodinos, tik akys žiba. Gyvenome Gedimino gatvėje, tai greitai ir elektrą įvedė. Maistu dalijomės: atsiveždavom kas ką ir - bendra krūva. Mama paruošdavo maistingą mišinį iš medaus, cukraus ir sviesto. Visos buvom ūkininkų dukros, tad ragaudavom ir kumpio, ir dešros. Kas dar įsirėžė atmintin? Duonos kortelės, kurias gavusios, parduodavome ir pirkdavome bilietus į teatrą, koncertus. Lankėm - patiko baletas, simfoninė muzika. Kokie artistai buvo! K. Petrauskas, A. Kučingis, J. Stasiūnas! Bilietų gaudavome iš prof. J. Juzeliūno - tuo metu dar studento. Grįžusios diskutuodavom, aptarinėdavom iki išnaktų tai, ką būdavom mačiusios. Vargana studentų valgykla: kiekvieną dieną - kruopos su aliejuje pakepintais svogūnais. Riebalai plaukioja paviršiuje - toks čia ir valgis. Bet jaunystėje viskas kur kas paprasčiau. Pasijuoki iš tokių nepriteklių ir keliauji toliau. 

G. S. Jūsų pirmieji profesiniai žingsniai greitai nuvedė į aspirantūrą tuometiniame Leningrade. Esate pirmoji pokario Lietuvos oftalmologė, gavusi mokslinį laipsnį. Atsukime laikrodį ir pagyvenkime tų dienų nuotaikomis. 

E. D. Greitai apsisprendžiau - būsiu oftalmologė. Mačiau daug neregių, norėjosi jiems pagelbėti. Baigusi studijas įsidarbinau Kauno klinikų akių ligų katedroje. Gydytojų etatų nebuvo - atiteko vyriausios laborantės pareigos. Bet J. Nemeikša manimi pasitikėjo ir leido dirbti gydytojos darbą. Po metų jau buvau klinikinė ordinatorė. Pasiuntė tobulintis į Maskvos akių ligų kliniką. Atsirado puiki galimybė gilinti specialybės pagrindus, operavimo įgūdžius. 1953 m. įstojau į tuometinio Leningrado oftalmologijos specialybės aspirantūrą ir išvykau į Mečnikovo instituto akių ligų katedrą. 

Mano mokslinio darbo vadovas prof. P. E. Tichomirovas buvo didelis autoritetas, įžymi asmenybė, gabus chirurgas. Buvau maloniai sutikta kolegų, visais klausimais galėjau į juos kreiptis pagalbos. Visi buvo nuoširdūs, pasitikėjo manimi, padėjo. Stipendiją gavau iš Lietuvos. Mano disertacijos tema - "Akių tuberkuliozės diagnostika". Tai buvo naudingas klinikinis darbas ir gera mokykla. 

Per disertacijos gynimą drebėjau iš baimės. Profesorius P. E. Tichomirovas ramino: "Kodėl jūs jaudinatės? Pagalvokite: visi, kurie čia susirinko, tikrai mažiau žino apie tai, ką tyrinėjate jūs". Mokslinėje taryboje buvo apie 50 narių, visi buvo "už", disertacija sėkmingai apginta. Tapau medicinos mokslų kandidate, vėliau - docente. 

G. S. Jūsų mokslinė veikla tokia, kad kitam ir kelių gyvenimų neužtektų norint tokią plačią dirvą suarti. Paminėkite keletą svarbiausių darbų. 

E. D. Svarbiausi - disertaciniai darbai. Daktarinę gyniausi Lietuvoje. Tyriau mikrocirkuliacijos pakitimus akies obuolio junginėje tų, kurie serga hipertonine liga ir ateroskleroze. Įdomus darbas, bet reikėjo didelio atidumo, nes viskas "mikrolygyje". Man buvo suteiktas medicinos mokslų daktaro laipsnis, o vėliau tapau pirmąja Lietuvos moterimi profesore oftalmologe. Dar vienas svarbus mokslinės veiklos etapas - Regos apsaugos mokslinė laboratorija, įsteigta 1970 metais - ją finansavo Lietuvos aklųjų draugija (LAD). Joje intensyviai buvo vykdomi moksliniai tyrimai. Už nuveiktus darbus privalėjome atsiskaityti. Pirmiausia ataskaitą pateikdavome darbingumo atkūrimo ir įdarbinimo skyriaus viršininkui A. Grigučiui, tik po to LAD prezidiumui. Mums buvo keliami dideli reikalavimai, bet dirbome atsakingai, sąžiningai ir sulaukdavome pritarimo tolesnei mokslinei veiklai. Esu dėkinga LAD centro valdybos pirmininkui M. Poznanskui, kuris suprato tokią bendradarbiavimo būtinybę. LAD finansuojami į mokslinį darbą įtraukėme daug jaunų specialistų, 50 procentų gaunamos sumos galėjome panaudoti naujai įrangai pirkti. Tyrėme vaikų aklumo ir silpnaregystės priežastis, reabilitacijos galimybes, stebėjome darbo sąlygas LAD gamybiniuose mokymo kombinatuose. 

Ilgus metus atidaviau šiai mokslinei įstaigai - netgi gavusi rentą 10 metų čia dirbau visuomeniniais pagrindais. 

G. S. Kauno akių ligų klinika - kieno tai idėja? Kaip sekėsi skleisti ir įgyvendinti šį projektą? Ar pagelbėjo tie 3 milijonai rublių, kuriuos skyrė Lietuvos aklųjų draugija? 

E. D. Akių ligų katedros klinikinė bazė buvo labai skurdi. Dirbti tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma. LAD skyrė 3 milijonus rublių klinikoms statyti. Turėdamos tokį palaikymą, mudvi su docente A. Valentiniene, padedant architektui J. Putnai, parengėme projektą. Ne visi pritarė šiai idėjai - tarp oponentų buvo ir kolegų. Be to, reikėjo įrodyti Sveikatos apsaugos ministerijai, kodėl būtina statyti kliniką Kaune, o ne Vilniuje. Vienas svarbiausių argumentų - čia veikia Regos apsaugos mokslinė laboratorija. Per didelius vargus 1971 metais leidimą iškovojome, o po penkerių šventėme įkurtuves. Be LAD finansavimo mūsų lūkesčiai nebūtų išsipildę.  

G. S. Ragavote dėstytojos duonos - dirbote Kauno medicinos institute. Ar ši veikla teikė pasitenkinimą? Gal tarp buvusių studentų yra jūsų darbų tęsėjų? 

E. D. Man patiko darbas su studentais. Norėjau perteikti kuo daugiau žinių apie oftalmologiją, visaip skatinau domėtis akių ligomis, jų profilaktika. Man sekėsi - gabesnieji studentai netgi buvo įdarbinami Regos apsaugos mokslinėje laboratorijoje, kur buvo visos sąlygos tobulėti, - išstudijavo tyrimo metodiką, buvo komandiruojami į Maskvą, Odesą, Leningradą. Čia savo karjerą pradėjo prof. J. Jankauskienė, doc. V. Barzdžiukas ir kiti. O svarbiausia, ką norėjau įteigti savo studentams, - tai atsakomybės jausmas ir savarankiškumas. 

G. S. Esate Lietuvos, Pabaltijo šalių oftalmologų, Lietuvos glaukomos draugijos ir, žinoma, LASS garbės narė. Su kauniečiu Romualdu Kudaru įkūrėte Lietuvos sergančiųjų retinitis pigmentosa sąjungą (RPS). Keletą žodžių apie šią veiklą aklųjų ir silpnaregių labui. 

E. D. Atsikūrus Lietuvos nepriklausomybei, atsivėrė sienos, atsirado galimybių, kurių tarybiniais laikais nebuvo. Iniciatyvusis Romualdas, kuris sirgo RP, kreipėsi į mane pagalbos ir aš neatsisakiau padėti. Parengėme įstatus ir įkūrėme RP sąjungą, kurioje buvo apie 300 sergančių šia liga. Važinėjome po rajonus, būrėme žmones. Norėjome, kad jie kuo daugiau ir operatyviau būtų informuoti apie šią ligą. Darėme genetinius tyrimus. Šiame darbe aktyviai dalyvavo docentės A. Valentinienė, V. Arčiulienė ir S. Purtokienė. R. Kudarui esant LRPS prezidentu 1994 metais ši sąjunga buvo priimta į Tarptautinę RP asociaciją. Gaila, kad ši veikla šiandien apmirusi ir neatsiranda entuziastų, kurie ją atgaivintų. 

G. S. Tokie platūs profesinės veiklos barai. Ar likdavo laiko asmeniniam gyvenimui, šeimai? 

E. D. Likdavo sekmadieniai. Kai mokiausi Leningrade, eidavom į Ermitažą, keliaudavome į užmiestį. Prasiblaškymui - ledai kavinukėje Nevskio prospekte. O kur dar teatras, baletas. Išnaudojau progą pamatyti geriausius dainininkus, muzikantus, šokėjus. Gyvendama Kaune aplankiau visus teatrų spektaklius. Labai mėgstu keliones. Kruizai aplink Europą, aplink Japoniją. Jie trukdavo apie mėnesį - nauji kraštai, nauji veidai. Šitiek peno pažinti. Japonijoje aplankiau Akių ligų kliniką, parsivežiau bukletų, praplėčiau akiratį. Menas, kultūra buvo ir yra šalia. Kai pakviečiate, su malonumu ateinu į šventes ar susitikimus ir jūsų centre. 

G. S. Kokia jūsų gyvenimo filosofija? Koks ilgaamžiškumo ir geros nuotaikos receptas? 

E. D. Esu dėkinga tėvams, kurie perdavė puikius genus, kurie mane mokė būti sąžininga ir atsakinga. Sakė: "Jei laikytumėmės dešimties Dievo įsakymų, būtume sveiki ir laimingi". Gerai menu senelio žodžius: "Vaikeli, įgytus turtus gali lengvai prarasti, o mokslo šviesos ir išsilavinimo niekas neatims." Senelis atsisveikino su šiuo pasauliu sulaukęs 102 metų. Mityba? Valgau, ką turiu ir kas patinka, bet jaučiu saiką - valgau nedaug. Užtat daug vaikštau - ir ne palengva, o greitai. Nežinau, iš kur ta energija, bet nesunkiai ištvėriau karo ir pokario nepriteklius, varginančias keliones traukiniais po visą Sovietų Sąjungą. Vis apsikrovusi krepšiais ir lagaminais. Nesiskundžiu sveikata ir dabar. Žvalumo ir jėgų suteikia man artimi žmonės, daug bendrauju. Ir jūra - kasmet ilsiuosi Palangoje. Man viskas įdomu, esu smalsi. Nemėgstu pataikavimo. 

G. S. Dėkoju už atvirą ir įdomų pokalbį. Šviesių metų. Gerais darbais pelnytos žmonių pagarbos ir meilės. 

 

* * *  

Spalio 1 dieną Kauno aklųjų ir silpnaregių centre buvo surengta profesorės Emilijos Daktaravičienės 90-ojo gimtadienio šventė. Sveikinimo žodį tarė LASS centro tarybos pirmininkas Osvaldas Petrauskas, centro direktorius Stasys Babonas, kolegė docentė Svetlana Purtokienė, Romualdas Kudaras ir kiti ją mylintys, dėkingi už paramą akliems žmonėms. 

Dainavo Ona Matusevičiūtė (koncertmeisterė - Ligija Janulevičienė), moterų vokalinis ansamblis "Credo", akordeonu grojo tarptautinių koncertų laureatas Mindaugas Dvylaitis. 

Išgirdome gerbiamos profesorės pasakojimą apie nuveiktus darbus, bendravimą su aklaisiais ir silpnaregiais. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]