LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

SANTUOKA POŽEMYJE


(Ištrauka iš romano) 

Nežinia kaip Dievas, bet Ada ir Mantas jųdviejų santuokos tikrumu tikėjo labiau, nei juos būtų kas nors sutuokęs realioje tikrovėje. Dabar jie sėdėjo ant miegmaišio ir vaišinosi paskutiniais maisto ir gėrimo likučiais. Po tų vaišių prasidės pirmoji naktis. Jie nežinojo, koks tuo metu buvo tikrasis paros laikas. Gal švietė saulė ir buvo pats vidurdienis. Gal ji jau leidosi ir pailgėję daiktų šešėliai priminė, jog netrukus atsėlins tamsa. Gal tuo metu, kai jųdviejų kūnai susilies į vieną, iš tiesų tvyros graži žvaigždėta naktis - pirmoji jų santuokinio gyvenimo naktis. Po jos jie iškeliaus į amžinybę, kur begalė vietos ir nė vieno tvirto atsakymo, kas ji tokia.  

Tos pirmosios nakties jausmams aprašyti trūksta žodžių. Nors lietuvių kalba ir labai žodinga, to žodžio, ką mes vadiname meile, neužtenka aprašyti tiems jausmams, kuriuos jie patyrė prieš artėjančią mirtį. Vargu, ar jie iš viso tuo metu ką nors galvojo. Nežinia, kas jų išsekusiems kūnams suteikė tiek jėgos ir karščio tarpusavio glamonėms. Gal iš tiesų pats Kūrėjas, kurio akivaizdoje jiedu susituokė, to norėjo ir taip padarė.  

Dabar jiedu kietai miegojo. Kūnai, susilieję meilės aktui, ir toliau liko tarsi sucementuoti. Jie miegojo tol, kol snaudė prigesintas geismas. Jam atbudus, darė tai, ką buvo pradėję. Kiek kartų tai jie darė, nė vienas pasakyti negalėjo, tik žinojo, kad vieną didelį saldumą keitė kitas dar saldesnis meilės aktas. Taip turbūt tebūna tuomet, kai tokie dalykai dedasi ant gyvenimo ir mirties slenksčio.  

"Mirtinos tylos" kambaryje nebuvo visiškai tamsu. Silpna rausva šviesa sklido iš visų sienų ir lubų. Dabartiniai šio kambario gyventojai iš pradžių manė, kad tos sienos yra plonos. Kai, apimti vilties, pamėgino jas pramušti, suvokė, jog tai buvo tik optinė apgaulė. Per visą išbūtą laiką jų akys prie tos šviesos taip prisitaikė, kad galėjo atskirti ne tik veido bruožus, bet ir mimikos pasikeitimus. Skaitymui šio švytėjimo nepakako. O ir skaityti neturėjo ką. Nebent patekimo į požemius šifruotę. Ją jau daug kartų skaitė Ada. Niekam kitam to dokumento rodyti neleido jos tėvo valia. Ji buvo išreikšta prie šifruotės pridėtame laiške. Mantas tą dalyką žinojo, todėl ir neprašė Ados nei tėvo laiško, nei požemio šifruotės jam parodyti. Jis vis dar tebesijautė esąs po moters padu. Jos valia ir žodis buvo jam įstatymas, nors už tai ir gyvybę tektų atiduoti. Tas momentas nesulaikomai artėjo. Tada jo organizmo gelmėse, kažkur toli toli, pabudo gyvybės instinktas. Jo balsas buvo toks tylus, kad ir visiškos tylos patalpoje galėjai vos ne vos girdėti. Gal jį pažadino traškėjimas nuodų pakuotės, kurią savo gražiaisiais dantukais mėgino atplėšti Ada. Ji kalbėjo:  

- Žmogaus gyvenimas, Mantai, tai jam duota akimirka iš šalies pažvelgti į amžinybę. Didžioji dauguma to nesuvokia ir blaškosi audringame gyvenimo vandenyne, kaip nuplėšti nuo didelio medžio, kol pagaliau patenka ten, iš kur ir atėjo - į amžinybę. Tada jie supranta, kur yra buvę, ir kad tasai pragaras, kuriuo jie buvo nuolatos gąsdinami, yra ne kas kitas, o ta vieta, kur jie gyveno... Ne veltui biblinis išminčius Koheletas sakė, kad aplinkui vien rūkas. Jis gal nežinojo arba nenorėjo sakyti, kad tasai rūkas neleidžia žmogui matyti tiesaus kelio į amžinybę...  

Valentino AJAUSKO piešinysBaigusi kalbėti, Ada vėl ėmėsi nuodų pakuotės. Tas celofano traškėjimas Mantui priminė laužą, ant kurio netrukus bus užmestas ir sudegintas. Jis vėl išgirdo savo instinkto balsą. Dabar šis buvo kiek stipresnis nei pirma. Gal tas balselis ir privertė jį prasižioti.  

- Klausyk, mieloji Ada, kol mes esame čia, o ne ten, ar negalėčiau kai ko tavęs paklausti? 

- Klausk, ko tiktai nori, klausk. Aš neturiu nuo tavęs ko slėpti.  

- Jeigu tavo tėvas jau seniai žinojo, kaip patekti į tuos požemius, kodėl nelindo į juos anksčiau? Nemanau, kad ir dabar juose tūnotų. 

- Pirmasis tėvo uždavinys po mano gimimo buvo noras užauginti mane sveiką ir išleisti į savarankišką gyvenimą. Po sėkmingų mano debiutų Europoje ir Amerikoje mano tėvas turbūt nusprendė, kad savo misiją atliko.  

- Tėvas taip, o motina? 

- Kaip tu buvai Irmos, taip mano motina yra mano tėvo šešėlis. Šešėlis, kaip žinai, savo balso neturi ir būna ten, kur ir jo šeimininkas. Kur jie dabar, man tikra mįslė. Manau, kad yra žuvę. Kitu atveju nors kokią žinutę būtų pasiuntę.  

- Gal požemio lobių ieškotojai tik dabar aptiko tavo tėvo pėdsakus ir jis turėjo sprukti, nepalikdamas jokių ženklų?  

- Dabar, Mantai, mums vienas ir tas pats. Jeigu mano tėvai jau užribyje, netrukus būsime kartu su jais. Kol esame čia, būtų gerai turėti nors po nedidelį stikliuką vandens nuodams užgerti.  

- Turbūt dėl troškulio sapne mačiau šaltinėlį, kur per audrą mudu sėdėjome. Pabudęs net girdėjau vandens čiurlenimą.  

- Geriau, Mantai, apie tai nebekalbėti. Netrukus mes apsikabinsim ir...  

Dabar gyvybės instinktas Manto kūne kone rėkte rėkė:  

- Leisk man, Ada, nors prieš mirtį pažiūrėti į šifruotę. Tėvas tavo nusižengimo niekados nesužinos.  

- Jeigu jis žinotų, kokioje bėdoje mes atsidūrėme, to draudimo atsisakytų.  

Mantas pirmą kartą greitai pervertė visus lapus. Jo veidas apniuko, nes iki šiol jie darė viską teisingai. Kai gal dešimtąjį kartą sustojo ties "Mirtinos tylos" kambariu, prie delno atspaudo pasigedo skylutės pfenigui įkišti ir tą pačią akimirką pastebėjo, kad tasai lapas trumpesnis už kitus. Tuojau paaiškėjo, jog jisai buvo užlenktas. Ten ir slėpėsi juodas delnas su plyšeliu mažajame pirštelyje. Rodyklė rodė, kad tas delnas yra ties durim, pro kurias jiedu čia įėjo.  

Tas atradimas "Mirtinos tylos" kambario kaliniams suteikė tiek jėgų, kad jie pamiršo troškulį, alkį ir su likusia energija puolė ieškoti durų. Jos užsivėrė taip sandariai, kad rasti tą vietą buvo nelengva.  

- Mantai, taip karštligiškai ieškodami tų durų vietos, prarasime paskutines jėgas. Mūsų jėgos labai ribotos. Turbūt tu, kaip ir aš jas taupėme paskutinėms glamonėms.  

- Tiesą sakai, mylimoji. Sėskim ir pamėginkim prisiminti, ką ir kaip išvydome čia patekę. Tu įžengei pirmoji. Prisimink, kas krito į akis.  

- Ta kolona, už kurios mes atlikdavome gamtinius reikalus. Ji buvo man iš kairės.  

- Ir aš ją prisimenu toje pačioje pusėje.  

- Prisiminiau dar vieną dalyką, - džiugiai sušuko Ada. 

- Kokį!? 

- Kaip aš, pasiūliusi nusiimti dujokaukes, pirmoji ją numečiau ten, kur stovėjau.  

- Ir aš ten pat ją numečiau. Jeigu tu nelietei, tai jos tenai ir teberiogso.  

- Aš jas tik pastūmiau į pasienį, kai tiesiau savo miegmaišį.  

Mantas drebančia ranka paėmė nuo grindų dar gerai šviečiantį prožektorių. Šviesos pluoštas lėtai slankiojo į abi puses. Pagaliau jie vienu kartu suriko:  

- Ten! 

Priėję arčiau, išvydo vos įžiūrimą brūkšnelį, nutįsusį iki grindų, kur buvo jųdviejų meilės patalas. Atsargiai jį patraukė, tarsi po juo esantis ženklas būtų gyvas padaras ir galėtų pasprukti. Mantas apšvietė tą vietą ir nesunkiai išvydo tai, kas buvo nupiešta šifre.  

- Pfenigų tu dar turi?  

Ada išbalo kaip drobė.  

- Man, rodos, Mantai, kad aš juos iš nevilties įmečiau į skylę už kolonos.  

"Mirtinos tylos" kambaryje įsiviešpatavo tikrai mirtina tyla. Ją perskrodė Ados klyksmas ir nesulaikomas kūkčiojimas. Mantas laikė ją savo glėbyje ir mėgino nuraminti, tačiau jo pastangos buvo bevaisės. Staiga, lyg kažką prisiminęs, sušuko:  

- Aš turiu pfenigų!  

- Iš kur? 

- Įsimečiau į savo piniginę tuos, kurie liko po veiksmų su slaptaviete jūsų bute.  

Ada nieko daugiau nebepasakė. Jos visiškai suglebęs kūnas apsunko. Mantas perplėšė palaidinukę ir priglaudė savo ausį prie jos karštos krūtinės. Išgirdęs širdies tvinksnius, giliai atsiduso...  

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]