GYVENIMO AKTUALIJOS

 

NUSKENDUSIOS "REGOVITUS" PĖDSAKAIS


(Tęsinys) 

Kažkas yra taikliai pastebėjęs, kad viena visiems "privaloma" tiesa esti tik autoritarinėse valstybėse. Trenkė diktatorius kumščiu į stalą, pasakė "Taip, o ne kitaip" ir tiesa! Ten, kur žmonės gali reikšti savo nuomones, įsitikinimus, ten gali būti ir ne viena, o kelios tiesos ir visos jos turi teisę egzistuoti. Kodėl tokie "nusivažiavimai į lankas", jeigu toliau kalbėsime ne apie tiesą, o apie "Regovitus" ir jos uždarymą? Turbūt todėl, kad vienos, visiems priimtinos tiesos čia irgi nerasime. Tie, kurie neteko darbo, šį reikalą mato vienaip, tie, kurie priėmė sprendimą įmonę likviduoti, - kitaip. Tačiau yra ir kitas dalykas: kad valtis neapsiverstų ir joje sėdintys keleiviai galėtų sėkmingai plaukti, tarp jų turi atsirasti "bendra tiesa", susikalbėjimas ir savitarpio supratimas. Niekas mums netrukdo turėti nei savo tiesų, nei savo įsitikinimų, bet jeigu juos "sukrausime" viename valties šone, baigsis liūdnai... Kalbant apie "Regovitus", tarpusavio supratimo, susikalbėjimo bene labiausiai ir trūko, todėl turime, ką turime.  

Naivu būtų manyti, kad, paskelbus porą interviu, išklausius keleto žmonių nuomonių, tą "bendrą tiesą" tuojau pat ir rasime. Tačiau atsisakymas jos ieškoti, nenoras girdėti kitokią nuomonę, nesvarbu, buvusio įmonės vadovo ar darbininko, būtų dar labiau nepateisinamas. Tačiau ieškantis tiesos pats sau irgi turėtų užduoti vieną labai paprastą klausimą: kodėl jis tos tiesos ieško - dėl pačios tiesos, noro pasipuikuoti ją radus ar dar dėl kokių nors priežasčių?  

Alfonsas KudarasTiek oponentams, tiek "sąjungininkams" galiu visiškai atsakingai pareikšti, kad straipsnių apie "Regovitus" tikslas buvo ne tiesos ieškojimas dėl pačios tiesos ir ne trumpalaikio populiarumo vaikymasis. Jeigu tai, kas šia tema parašyta, padės bent šiek tiek išvengti panašių situacijų ateityje, tie rašiniai bus savo darbą atlikę. Jeigu ne - na, tada jau blogiau. Vadinasi, kažkas daryta ne taip ir kažkas tą darbą turėtų atlikti kitaip... O dabar apie tai, kaip paskutinių dešimties metų "Regovitus" veikla ir jos uždarymas atrodo buvusiam jos direktoriui Alfonsui Kudarui.  

- Kaip jūs pakomentuotumėte tai, kad, kritikų teigimu, pradėjęs eiti direktoriaus pareigas, vos ne antrą ar trečią darbo dieną A. Kudaras tuojau pradėjo bankams užstatinėti įmonės turtą, imti paskolas, o vėliau - tą turtą ir pardavinėti?  

- Pirmiausia norėčiau, kad visi kritikai prisimintų, kokia padėtis buvo man pradėjus įmonei vadovauti: skolos siekė apie pusantro milijono litų, žmonės daugiau nei po pusmetį negaudavo atlyginimų. Padėtis buvo kritiška. Dabar jau neatsimenu, ar tikrai paskolas pradėjome imti nuo antros mano darbo dienos. Bankai taip lengvai net ir tais laikais pinigų nedalindavo: reikėjo paruošti verslo planą, parduodant turtą - gauti kolektyvo, tuometinės apskričių tarybos, centro tarybos sutikimą. Per dvi ar tris dienas šito nepadarysi. O kreditus imti reikėjo. Tai buvo vienintelis kelias išjudinti įmonę iš mirties taško. Panevėžio įmonė tada buvo blogiausia iš visų įmonių. Vienu metu, mano direktoriavimo pradžioje, net buvo iškilęs klausimas, ar nereikėtų šitą "padžiūvusią šaką" nupjauti? Bet atsilaikėme ir išgyvenome.  

- Norėčiau dar kartą paklausti ir pasitikslinti: ar tikrai tada, kai pradėjote vadovauti įmonei, radote tokius didelius įsiskolinimus ir darbininkai po pusę metų negaudavo atlyginimų?  

- Taip. Buvo ir įsiskolinimų, ir darbininkai negaudavo atlyginimų. Reikėjo apyvartinių lėšų. Vienaip ar kitaip turėjome tuos reikalus spręsti - buvo aišku, kad niekas iš dangaus nenukris ir niekas nepadės.  

- Darbininkai teigia, kad, norint gauti kolektyvo sutikimą, susirinkimai būdavo šaukiami po kelis kartus, kad jie vykdavo ypatingomis "kovinės parengties" sąlygomis, ypač saugantis, kad tik kas nors nesužinotų iš šalies.  

- Tai yra fantazijos, neturinčios jokio pagrindo. Visi pardavimai vyko griežtai laikantis įstatymų ir LASS įstatų: turėjome gauti kolektyvo pritarimą, LASS centro tarybos sutikimą. Parduodant kokį nors objektą būdavo iš anksto skelbiama kaina, už mažesnę parduoti negalėjome, visada būdavo nepriklausomų turto vertintojų išvados. Paprastai parduodavome didesne kaina, nei įvertindavo turto vertintojai. Kad rinkdavomės po du tris kartus - neteisybė. Prisimenu, du kartus kviesti kolektyvo susirinkimą reikėjo gal tik sykį, nes vėlavo nepriklausomų turto vertintojų pažyma. 

- Žmonės kalba, kad susirinkimai vykdavo aštuntą valandą ryto.  

- Susirinkimai vykdavo darbo metu. Vykdavo ir aštuntą, ir vienuoliktą valandą ryto. Kada patogiau daryti susirinkimą, spręsdavo įmonės administracija. Manau, kad tokią teisę ji turėjo.  

- Vienas iš didžiausių priekaištų tiek buvusiam įmonės direktoriui, tiek dabartiniam aklųjų centro vadovui - kad turtas buvo pardavinėjamas ne aukcione.  

- Niekur nėra numatyta, kad aukcionai yra privalomi. Visada būdavo spausdinami skelbimai laikraščiuose, net keliuose.  

- Tačiau parduodamas patalpas dažniausiai įsigydavo buvę nuomininkai?  

- Nuomininkai turi pirmenybę pirkti patalpas, kurias nuomojasi. Nematau čia nieko blogo. Nusipirks kiti - parduos, perparduos, nežinia, kokią veiklą vykdys.  

- 2001 metais parduotas septynaukštis administracinis korpusas. Pastatas dar naujas (statytas 1987-88 metais), negriūvantis, daugiau nei 1500 kv. m ploto - ar tikrai buvo būtinybė jį parduoti?  

- Septynaukštyje apytikriai 70 proc. patalpų buvo išnuomota, dalis atiduota visuomeninėms organizacijoms. Vėliau ta nuomojama dalis vis mažėjo. Gautos lėšos pradėjo nepadengti sąnaudų, reikalingų pastatui išlaikyti. Be to, tame pastate buvo tik koks 40 proc. nuomai tinkamo ploto - visa kita fojė, laiptinės ar patalpos, iš kurių nebuvo jokios naudos. Viena siena - beveik vien tik langai - didžiuliai šiluminiai nuostoliai. Turėti tokį pastatą - ne tokia jau didelė laimė.  

- Matuojant įmonės masteliu, išsaugoti septynaukštį gal ir nebuvo tikslinga, o žiūrint iš organizacijos pozicijų? Vilniuje, Žemaitės g. 21, sovietiniais laikais pradėtame statyti rūme irgi buvo daug fojė, laiptinių, koridorių, bet pastatas funkcionuoja.  

- Centro taryboje tie reikalai buvo svarstomi, diskutuojami. Niekas savavališkai nesugalvojo ir nepardavė. Centro tarybos atstovai buvo atvažiavę, vaikščiojo, žiūrėjo - pats vienas sprendimo nepriėmiau ir nepardaviau.  

- Teko girdėti siūlymų, kad ten buvo galima įrengti, tarkime, viešbutį.  

- Susigalvoti galima daug ką. Buvo atėjusi mokesčių inspekcija, norėjo išsinuomoti, pasižiūrėjo, kad tik 40 proc. naudingų patalpų, ir atsisakė. Dabar gal šiek tiek mažiau atvejų, bet prieš kelerius metus, kai tik organizacija ar firma praturtėja ir jai reikia patalpų, tai greičiau pasistatys savą, ekonomišką, taupantį energiją pastatą, nei nuomosis seną, šaltą ir brangiai kainuojantį. 

- Už septynaukštį gauta, jeigu neklystu, apie 360 tūkst. Lt. Kam tie pinigai buvo panaudoti? 

- Dabar jau tiksliai neprisimenu, bet, parduodant turtą, visada būdavo ir verslo planai, kaip gautus pinigus panaudoti. Buvo planas, kaip panaudoti ir už septynaukštį gautas lėšas. Man priekaištaujama, kad neįsigijome naujos įrangos. Neteisybė: nupirkome dvi lenkiškas mašinas gofruoto kartono dėžėms iškirsti, nuo rankinio darbo perėjome prie iš dalies mechanizuoto. Dalis gautų už parduotą turtą lėšų buvo sunaudota kitiems pastatams, apskritai visam įmonės ūkiui pagerinti ir atnaujinti. Kartonažo, metalo cechuose buvo sudėti nauji langai, atnaujintas transporto ūkis. Kai pradėjau dirbti, visas transporto ūkis buvo sugriuvęs, nebuvo su kuo vežti produkcijos. Įmonėje dirbo apie 200 žmonių. Buvo akivaizdu, kad darbuotojų skaičių reikia mažinti. Per 10 metų sumažinome nuo 200 iki 60. Visiems reikėjo išmokėti išeitines kompensacijas. Mano skaičiavimais, vien šioms kompensacijoms reikėjo apie 700 tūkst. litų. 

- Pereikime prie paskutinių įmonės egzistavimo metų. 2007 m. 3-4-ame ketvirtyje įmonės reikalai pradėjo blogėti. Ar galėtumėte prisiminti tuos metus ir paaiškinti, kodėl?  

- Reikalai pradėjo blogėti visoje Lietuvoje, visose mūsų įmonėse. Dalį mūsų įmonės produkcijos sudarė kanceliariniai gaminiai - segtuvai, archyvinės dėžės. Sumažėjo tokių gaminių paklausa apskritai, nes daugelis duomenų dabar saugoma kompiuterinėse laikmenose. Kiti minėtus gaminius atsiveždavo iš užsienio mažesnėmis kainomis. Gaminome popierines dėžes pienininkams. Gofruoto kartono gamintojai patys pasistatė automatus ir šituos užsakymus iš mūsų nukonkuravo. Prie pablogėjusios įmonės situacijos prisidėjo ir mažėjantys "Lietkabelio" užsakymai. 

- Kaip ten su tomis kalbomis, kad pienininkams tarą gamindavote iš atliekų, surankiotų šiukšlyne, kartais - net su pelių spiromis?  

- Čia tai jau visiška nesąmonė. Net filmuose tokių nesąmonių nesugalvosi. Nesuprantu, kaip žmonės gali tokius dalykus "išmąstyti".  

- Grįžkime prie "Lietkabelio". Šiek tiek apibendrinu, bet tvirtinama maždaug taip: "Lietkabelis" atsisakė "Regovitus" paslaugų, todėl įmonę teko uždaryti. Ar iš tikrųjų buvo taip?  

- Nemanau, kad "Lietkabelio" užsakymai tiesiogiai susiję su įmonės uždarymu. Geriausiais laikais "Lietkabelio" užsakymai sudarydavo apie pusę įmonės produkcijos. Įmonė tada per mėnesį pagamindavo produkcijos maždaug už 150 tūkst. Lt, "Lietkabelio" užsakymai sudarydavo apie 70 tūkst. Lt. Bet taip būdavo ne kiekvieną mėnesį, "Lietkabelio" užsakymai svyruodavo ir nebuvo taip, kad įmonė gyventų tik iš jų. Mažėjo jų užsakymų, mažėjo ir mūsų gamybos apimtis. Buvo mėnesių, kai "Lietkabelio" užsakymai siekdavo 10 tūkst. ar 5 tūkst. Lt, bet įmonė gamino kanceliarinius, metalo gaminius - taip ir gyvenome. Kai 2008 m. gegužę dėl sveikatos problemų iš įmonės išėjau, padėtis nebuvo kritiška ir nepataisoma. Yra auditorių išvados. Jose taip pat nerasite, kad "Regovitus" padėtis būtų tragiška ir kad šita įmonė kuo nors būtų blogesnė už kai kurias kitas LASS įmones.  

- Tai kodėl tada "Regovitus" vis dėlto buvo uždaryta?  

- Tada jau nebuvau direktorius ir į šį klausimą negaliu atsakyti. Išeidamas palikau siūlymų, ką ir kaip reikėtų daryti, kad įmonė galėtų toliau funkcionuoti. Įmonei funkcionuoti reikėjo apie 200 tūkst. Lt, galiu priminti, kad jos uždarymas kainavo apie milijoną litų. Reikėjo sumažinti žmonių nuo 60 iki 35 ar 30. Sumažinus žmonių reikėjo išgyventi kritinį laikotarpį, o tada vėl būtų buvę galima pradėti galvoti apie atsigavimą.  

- Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, nors visiškai jas neigti būtų kvaila. Kažin ar galėtume manyti, kad įmonė buvo žlugdoma sąmoningai, kad iš to kažkas turėjo ypatingos naudos ar tos naudos tikslingai ir nuosekliai siekė. Ir vis dėlto, kodėl įmonė buvo uždaryta?  

- Kokios naudos galima gauti likviduojant įmonę? Kitas dalykas, kad mūsų organizacijoje įmonės visada buvo podukros vietoje. Anot žinomo posakio, yra žmogus - yra ir problema. Yra įmonė - yra ir problema, nėra įmonės - nėra problemos. Tuo metu nebuvau LASS centro tarybos, ūkio komisijos narys, todėl daug ko nežinau. Galiu remtis tiktai savo paties samprotavimais. O tie samprotavimai būtų kad ir tokie: parduodant nekilnojamąjį turtą, reikėdavo gauti kolektyvo pritarimą, apskričių tarybos, centro tarybos sutikimus, o likviduojant įmonę - užteko tik centro tarybos sprendimo. Išeitų, kad kokio nors sandėlio pardavimas reikalauja daugiau formalumų ir turi daugiau saugiklių nei įmonės uždarymas. Nuo parduoto nekilnojamojo turto 10 proc. turėdavome pervesti LASS centro tarybai. Kodėl iš tų pinigų negalėjo būti kaupiamas koks nors rezervinis fondas, kad, iškilus reikalui, įmonei būtų buvę galima padėti? Esu kaltinamas, kad, pardavinėdama turtą, įmonė neturėjo strategijos, o ar turi įmonių klausimu kokią nors strategiją pati LASS centro taryba? Jeigu mūsų įmonės reikalai buvo tokie jau blogi, kodėl apie juos nebuvo kalbama 2008 m. birželį vykusiame ataskaitiniame LASS suvažiavime?  

Kalbėjosi Alvydas VALENTA

 

P. S. Pabaigai - viena mintis žmogaus, kuris tiesiogiai nesusijęs nei su "Regovitus" veikla, nei su jos uždarymu. Teisininkas Giedrius Stoškus: "Tuomet, kai "Regovitus" tapo socialine įmone, tokių įmonių buvo keliolika. Dabar - arti šimto. Vadinasi, apsimoka, naudinga." 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]