LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

VELKIAVIMAS PLŪDINE MEŠKERE


Nuo pat vaikystės norėjau parašyti prisiminimus apie nuotykius, patirtus žvejyboje ir gamtoje. Tai ruošiausi padaryti sulaukęs žilos senatvės, su plunksnakočiu rankoje. Deja, gyvenimas susidėliojo visai kitaip. Tapau aklu žmogumi ir dabar rašau kompiuteriu, pritaikytu neregiams. 

 

Šiaurinis Akmenos ežero pakraštys vingiuotas trimis gražiais pusiasaliais, giliai išsikišusiais į jo platybes. Vakarinis savo didumu nepasižymėjo. Jo pakraštyje stovėjo nedidelė pirtelė, prie jos - ilgas ant metalinių stulpų tiltelis. Aukščiau, ant kalnelio, už pirtelės, matėsi pradėtas statyti nedidelis mūrinukas. Į rytinį pusiasalį poilsiautojai patekti negalėjo. Nebent su valtimi, kadangi pusiasalį nuo kranto skyrė siaura, stačiais šlaitais sąsmauka, apaugusi tankiu eglynu. Per daugelį žvejojimo metų prie šio pusiasalio sutikau nuo kranto žvejojantį tik vieną žmogų. Ir tas buvo vietinis gyventojas. Matyt, turėjo čia savo slaptą žvejybos vietelę. Susitikau su juo dar nepakilus saulei. Jis priėjo prie mano laužavietės. Pakviečiau išgerti puodelio kavos, tačiau nekalbus žmogelis atsisakė ir išnyko šabakštynuose. Greitai risčia atbėgo pas mane.  

- Būk žmogus - gal turi atsarginių kabliukų? Pirmas kibimas - ir kaip į kelmą pliekiau. Nė iš vietos pajudint negalėjau.  

Šito gero man niekados netrūko. Žvejys žvejui visada turi padėti. Mano kuprinėje visada buvo paruoštas įvairiausių plūdžių, valų, svarelių, kabliukų rinkinys. Žmogelis pasakė ir vietą, kur griebė ta stambi žuvis, - tai dumblinas, gana gilokas pakraštys. Čia augmenija labai skurdi. Keletą kartų bandžiau ten žvejoti, tačiau ši vieta man pasirodė lyg negyva. Nė karto plūdės nesuvirpino net mažiausia žuvytė, nors dažnai, plaukdamas pro tą vietą, matydavau stambių ešerių.  

Šiuos abu pusiasalius skyrė didžiausias iš jų. Į šią vietą poilsiautojai patekdavo lengvai. Nuo kitų vietų jis skyrėsi savo labai stačiu krantu, apaugusiu senais alksniais, kurių šaknys į ežero pusę išsiraizgiusios tarsi tinklas, - tai poilsiautojams atstojo laiptus stačiame krante. Ant kranto, nedidelėje lygumėlėje, matėsi kietai išvažinėtas keliukas, akmenimis apdėta laužavietė. Miške gulėjo ne vienas sausmedis. Kokia gi iškyla be laužo, be šašlykų? O prie jų reikia ko nors stipresnio. Naktimis čia matėsi aukšta laužo liepsna, atsispindinti žiburėliais ežero bangose, girdėjosi tranki muzika, padrikos įkaušusių vyrukų dainos.  

Didįjį ir rytinį pusiasalį skyrė nemaža įlanka bei šios įlankos seklumoje išaugęs gražus švendrynėlis. Šiaurinė ežero pusė man labiau patiko, nes ji buvo daug ramesnė. Pietiniame krante, kur gyveno Andrius, buvo įrengtas paplūdimys, tad čia negalėjai apsiginti nuo poilsiautojų triukšmo, maudynių bei burlentininkų, kurie labiausiai baidydavo žuvį. Nors pirmuosius porą metų, gerai nežinodamas ežero, žvejojau šiame pakraštyje. Buvau naujokas ir nežinojau, kad didesnės žuvys laikosi šiaurinėje ežero pusėje. Tik tas vietas reikėjo surasti. Tam prireikė nemažai laiko.  

Ežeras nemažas ir labai įvairaus gylio, duobėtas, šakoto kranto. Per ilgus žvejojimo metus šiame ežere pastebėjau, kad net kibimo laikas įvairiose vietose skiriasi. Iš ryto kimba vienoje vietoje, per pietus - kitoje, o vakare - dar kitur. Tai irgi labai lemia žvejybos sėkmę. Žmogus, pirmą kartą žvejojantis šiame ežere ir sugavęs nemažai žuvies, yra gimęs po laiminga žvaigžde. Ir pabandyk gi tu atspėti, kur slapstosi gražiosios šių ežerų karalaitės. 

Daug kartų stebėjau, kaip pradedantys žvejoti šiame ežere suberia į vandenį kibirus jauko ir laukia - tai bus žuvies! Sėdi valandą, dvi, tris, o žuvies kaip nėra, taip nėra. Nusivylę plaukia į kitą vietą ir čia jos sugauna. Pirmaisiais žvejybos metais taip pat bėriau jauką ir supratau - tai beprasmiška. Kituose ežeruose jaukinimas duodavo savo vaisių, o čia - atvirkščiai. Daugiau pinigų jaukui nemėčiau. Įsitikinau: visos tos laimingos vietos - iškyšulių kampuose. Gal todėl, kad tose vietose užsilaikydavo daugiau žuvims tinkamo maisto, atnešto bangomis, atpūsto vėju ežero paviršiumi. Tikimybė tose vietose sugauti žuvies daug didesnė nei lygiame ir tiesiame ežero pakraštyje. 

Rytinio pusiasalio pakraščiai buvo apjuosti aukštais ir tankiais švendrynais. Nuo kranto čia nepažvejosi, tik pačioje įlankoje buvo pora vietelių, kur galėjai žvejoti su šėryklėle, nes jai užmesti reikėjo apie pusšimčio metrų. Su plūdine meškere tai padaryti sunkoka. Į patį pusiasalį galima patekti tik pro dvi siauras švendryno proskynėles. Vakarinis pusiasalis po tankiomis alksnių šaknimis slėpė nemažai vėžių ir mažų vėgėlyčių. Per daugelį kolchozinės santvarkos metų ežero vanduo buvo gerokai užterštas chemikalais, atbėgančiais su lietaus vandeniu nuo pietiniame pakraštyje tręšiamų kolūkio laukų. Lietuvoje, pūstelėjus laisvės vėjui, ežero vanduo tapo daug švaresnis ir vėl pradėjo veistis vėžiai. Visi puikiai žinome: vėžiai užterštame vandenyje negyvena ir nesiveisia. Jiems reikalingas tyras, švarus vandenėlis. 

Valentino AJAUSKO piešinys

Tuo metu šiame ežere buvau naujokas. Nors oras buvo geras, žuvys nekibo. Kiekvienam aistringam žvejui vasara visada trumpa. Tą kartą laimę bandžiau pietiniame pakraštyje. Šis pakraštys negilus ir labai žolėtas. Dugnas stipriai dumblinas, pakraščiai apaugę plačiais švendrynais. Tai buvo vos ne Žuvinto rezervatas, garsus savo flora ir fauna. Anksti ryte nuo šio švendryno išgirsdavau graudų gervių klyksmą, dieną jame plaukiodavo didžiausi ančių pulkai, virš švendrynų matėsi bebrų namų kepurės, atskiruose ploteliuose žydėdavo didžiulės lelijų žiedų plantacijos. Šis pakraštys man patiko, nes čia sugaudavau nemažų raudžių ir lynelių. Atleiskite, kad nukrypau į šalį nuo tikrojo pasakojimo, nes to viso grožio, kurį tada mačiau, niekada daugiau nematysiu, kadangi apakau. Tai, kas iš tikrųjų vertinga, įvertiname, kai būna per vėlu. Gyvenimo traukinys važiuoja į vieną pusę. Atgal negrįžta. Taigi, tuo metu buvo tinkamiausias oras žvejybai, o žuvys nekibo.  

Nutariau padaryti turistinį žygį ežero pakraščiais ir su juo susipažinti. Susidėjau meškeres į valtį ir patyliukais išplaukiau į žvalgybą. Praplaukiau visą pietinį ir vakarinį pakraštį. Čia nieko gero neaptikęs, pradėjau šturmuoti šiaurinę išsirangiusią ežero pusę. Priplaukęs prie didžiojo pusiasalio, skaidriame vandenyje pamačiau nemažus įvairiausio dydžio ešerių būrelius. Atsargiai sustabdžiau valtį. Meškerę užmečiau į pulko vidurį, tačiau, vos tik plūdė nukrito ant vandens, dryžuoti ešeriai kaip kulkos išsilakstė į šalis. Tai bandžiau daryti keletą kartų, tačiau mano visos pastangos buvo bevaisės. Visa tai puikiai mačiau savo akimis, nes čia vanduo skaidrus, o gylis nedidelis. Nuo vieno iki kito pusiasalio kampo buvo nemažas atstumas. Pats nežinau, iš kur mano galvoje susirezgė keista idėja išbandyti man dar niekada nematytą ir negirdėtą meškeriojimo būdą. Per trisdešimtį su geru galu metų savo meškeriojimo stažo nepastebėjau nė vieno žvejo gaudant tokiu keistu būdu. Būtent ešerius. Tai velkiavimas plūdine meškere. Ant kabliuko - tokie sliekai sliekučiai, o jie rupūžės kibti nenori. Prancūzas pamatęs su kabliuku surytų. Gal juos nelauktas plūdės tekštelėjimas į vandenį išbaido? Vieną meškerę užmečiau arčiau valties, kitą - kiek toliau ir ėmiau palengva plaukti. Ešeriai pradėjo masalą stvarstyti kaip alkani vilkai. Pasukau nuo kranto kiek tolėliau, kur didesnis gylis. Čia kibo daug didesni. Daug kartų taip žvejojant teko prarasti nemažai kabliukų, nes masalą stverdavo lydekos, tačiau tokia žvejyba visuomet pasiteisindavo - garantuotas laimikis. Bandžiau tą patį atlikti su tvisteriu, tačiau ešeriai nesusiviliojo. Abiejų pusiasalių pakraščiai puikiausiai tiko tokiai žvejybai - mat dugnas čia švarus, nežolėtas. Tik smaragdinės spalvos samanėlėmis apaugę dugno lopinėliai leido puikiai judėti velkamam vandeniu masalui. Valtį yriau daug lėtesniais judesiais negu velkiaudamas blizge. Po kiekvieno lengvo yrio laukdavau, kol valtis pati sustos, tik tuomet vėl atlikdavau naują judesį. Kai valtis sustodavo, tada dažniausiai ir suvirpėdavo meškerės plona viršūnėlė. Žuvis "pasikirsdavo" pati. Stengiausi plaukti, kur didesnis gylis - prie pat gausesnės vandens augmenijos. Joje ir slėpėsi didesnieji ešeriai. Pastebėję šuoliuojantį kaip arkliukas vandenyje masalą nedvejodami griebdavo. Tinkliukas su žuvimis ėmė greit pilnėti. Taip, kitoms žuvims nekimbant velkiavau beveik pusdienį. Užkibusius degtukinius ešeriukus paleisdavau. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]