"MŪSŲ ŽODŽIUI" - 50

Vaclovas AREIMA

ANUO METU "MŪSŲ ŽODYJE"


Vaclovas Areima. Nuotrauka iš 'M.Ž.' archyvo.Šiais metais "Mūsų žodis" mini savo veiklos penkiasdešimtmetį. Per tą laiką jame dirbo nemažai įvairiausių žmonių. Daugelis jų jau iškeliavę amžinybėn, kai kurie tapę žymiais rašytojais, žurnalistais. Vaclovas Areima redakcijoje išdirbo septyniolika metų, o bendradarbiauja su ja apytikriai tiek dešimtmečių, kiek skaičiuoja ir pati redakcija. Spausdiname pluoštelį jo atsiminimų apie praėjusį laiką ir jame sutiktus žmones. 

 

Lietuvos aklųjų draugijos žurnalas "Mūsų žodis" pradėjo eiti, kai aš mokiausi paskutinėje Kauno aklųjų mokyklos klasėje. Naujo žurnalo pasirodymas tais laikais buvo nemažas įvykis, nes ir laikraščių, ir žurnalų tada nebuvo daug. Pirmąjį numerį į klasę atnešė tuo metu ėjęs vyriausiojo redaktoriaus pareigas mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Antanas Baltramiejūnas. Išvaizda ir turiniu žurnalas labai skyrėsi nuo dabartinio savo brolio, tačiau tada mums atrodė, kad tai nuostabus leidinys. Vartėm, žiūrinėjom šviežiais spaustuvės dažais kvepiantį žurnalą, ne vienas slapčia matėme išspausdintus jame savo straipsnius ar literatūros kūrinėlius.  

Aš žurnale pradėjau bendradarbiauti nuo antrojo numerio. Tas bendradarbiavimas gerokai vėliau virto tarnyste žurnalo redakcijoje. Noriu pridurti, kad bendradarbystė ir tarnystė skyrėsi kaip diena nuo nakties. Darbą redakcijoje įsivaizdavau labai idealistiškai. Maniau, kad ten sėdi įkvėpimo apimti žmonės, tas įkvėpimas per rankose laikomas plunksnas ir šratinukus liejasi ant popieriaus gražiais žodžiais. Deja, daugiausia teko knistis kitų prišnarintuose popieriuose. Tais laikais tik 30 proc. honoraro galėjo pasiimti redakcijos darbuotojai, likusi dalis tekdavo plačiajai visuomenei už siunčiamus laiškus, straipsnius ir straipsnelius. "LAD įvykiuose" toji dalis buvo kiek didesnė - redakcijos darbuotojams čia būdavo galima pasiimti 50 proc. Prie šio leidinio man daugiausia ir teko darbuotis per visą redakcijoje dirbtą laiką. Šis "Mūsų žodžio" priedas nepateko į partinės valdžios centro komiteto akiratį, jo nekontroliavo "Glavlitas", todėl šiame leidinyje paskelbdavome nemažai tokių straipsnių ir skaičių, kurių anais laikais nebuvo galima viešai skelbti. "LAD įvykių" vieno numerio apimtis buvo vienas lankas. Per mėnesį išeidavo keturi arba penki lankai, nelygu, kiek šeštadienių būdavo. Pats žurnalas buvo tik trijų lankų apimties. Žurnalo priede būdavo skelbiama nemažai oficialios medžiagos: posėdžių, pasitarimų, prezidiumų aprašymų bei nutarimų.  

Aklųjų raštu skaitantiems "LAD įvykiai" būdavo leidžiami su televizijos ir radijo programomis. Apie pusšimtis egzempliorių būdavo atšviečiama ir siuntinėjama paštu į pirmines organizacijas, kai kurias kitas įstaigas. Iš pirminių organizacijų būdavo gaunama daugiausia informacijos. Tai buvo labai panašu į šiuolaikinį "Mūsų žodžio "vinegretą" - kroniką. Be smulkių žinučių, visados būdavo kas nors stambesnio. Buvo rašomi ir vedamieji. Žinoma, išdirbus septyniolika metų redakcijoje, sudėti visa tai, ką esi išgyvenęs, į kelis mašinraščius neįmanoma. Vien aprašyti redakcijos darbuotojų meilės istorijas prireiktų kelių dešimčių puslapių. O tų meilių būta, pradedant redaktoriumi ir baigiant paprastais darbuotojais. Meilė kaip tik ir buvo ta sritis, kurią partija nepakankamai valdė ir kontroliavo. Tai viena iš priežasčių, dėl ko sugriuvo Tarybų Sąjunga. Apie mūsų redakciją to pasakyti negalima. Mūsų partinė organizacija buvo gana stipri ir visas meiles "sutupdė" į savas vietas, todėl šiandien, nors jau nėra Tarybų Sąjungos, "Mūsų žodžio" redakcija tebeegzistuoja.  

Dirbome Vilniaus centre, Labdarių gatvėje. Tada ateidavo į mūsų pastatą įvairūs žmonės iš kitų redakcijų ir organizacijų. Kai 1978 metais išsikėlėme į Kauno gatvę, buvusią Eksperimentinę įmonę, tas ryšys nebuvo toks glaudus.  

Labdarių gatvėje mums priklausė trys kambariai: vienas didelis, kitas - truputį mažesnis, kur sėdėjo vyriausiasis redaktorius, trečiajame sėdėjo "LAD įvykių" darbuotojai ir dailininkas. Už redaktoriaus stalo dažniausiai stovėdavo portfelis, už portfelio stovėdavo buteliukas sveikatai taisyti. Kartą ta priedanga neapsaugojo. Į kabinetą įėjo Draugijos valdžios atstovas kaip tik tada, kai buvo keliamas stikliukas. Neliko nieko kita, tik tam darbuotojui, senam saugumiečiui, pasakyti: "Į sveikatą".  

Ypač daug dėmesio buvo skiriama brailio raštui. Žiūrėta, kad būtų rašoma be klaidų, kad taškai būtų vienodo dydžio ir lengvai įskaitomi. Darbas būdavo organizuojamas pagal penkmečio planus. Prisimenu, kaip susirinkome ir aptarėme kokybės penkmetį. Nusprendėme, kad straipsniai turi būti kokybiškesni. Ta proga parašiau keletą eilėraštukų. Žinoma, jie nebuvo niekur spausdinti, o skaitomi savų, patikimų žmonių būrelyje. Kaip antai: 

 

Štai baigėsi diena garbinga,  

Lašelis penkmečio planų,  

Apsaugok, partija, šlovinga  

Nuo nekokybiškų sapnų.  

 

Pamenu labai daug triukšmo sukėlusius straipsnius dėl žodžio "integruotis" - ar su visuomene, ar į visuomenę? Kai kurie veikėjai dėl šito "su" ar "į" net gerai apsipyko.  

Prisimenu dar tokį atsitikimą, kaip ir nesusijusį su redakcijos darbu. Ateina vieną kartą dailininkas ir sako: "Vacy, čia tavęs ieško tokia labai graži mergina". Aš jam sakau, kad nesu jokio pasimatymo paskyręs. "Nebūk durnas, - sako, - tokios mūsų redakcijoje dar nebuvo. Griebk be eilės." Ir iš tiesų po valandėlės į kabinetą įžengia tikrai neblogos figūros mergaitė. "Kuris būtų čia tas Areima?" - klausia. Sakau, kad aš. "Aš su jumis norėčiau pasikalbėti apie Indiją. Mokausi konservatorijoje, turiu skaityti indų poetų eilėraščius, todėl noriu patirti juos dvasiškai." "Nieko, - sakau, - negaliu jums padėti, aš tos Indijos nei matęs, nei girdėjęs." "Nesiginkit, - sako, - viską žinote, labai labai jūsų prašau."  

Kaip tik išvakarėse buvau viename susitikime, kur toks veikėjas pasakojo įspūdžius iš Indijos. Tie įspūdžiai buvo neformalūs, ne tokie, kuriuos jis pasakojo per televiziją. Ką buvau girdėjęs, mergaitei ir išklojau. Kadangi kabinete buvau ne vienas, tai susėdome arčiau, vienas prie kito - taip susiglaudę ir sėdėjome. Mergina už tą pasakojimą man labai karštai padėkojo. Kai išėjo, man toptelėjo mintis, kad ji vis dėlto norėjo pasišnekėti su Vaciu Reimeriu... 

Tais laikais buvo labai svarbus ryšys su liaudimi. O tas ryšys atsispindėdavo laiškuose. Kuo daugiau laiškų gaudavome, tuo būdavome arčiau liaudies. Jeigu kuri redakcija gaudavo nepakankamai, būdavo barama partijos centro komitete. Mes tų laiškų gaudavome nemažai, kartais net viršydavome tūkstantį per metus. Komunistų partijos vadovams svarbiau buvo laiškų skaičius, o ne turinys. Su turiniu reikėjo tvarkytis redakcijos darbuotojams. Kartais iš šūsnies laiškų likdavo tik keli mašinraščiai žinučių iš rajonų pirminių organizacijų, kultūros įstaigų bei įmonių. Jos buvo panašios į dabartinę kroniką. Skirtumas tik tas, kad anų laikų žinutės skaitytojus pasiekdavo greičiau, nes didžioji jų dalis buvo spausdinama "LAD įvykiuose", o jie išeidavo kas savaitę. Todėl žinučių autoriai nespėdavo pamiršti, ką būdavo parašę.  

Keičiasi laikai, keičiasi ir žurnalas. Nebeliko "LAD įvykių", tačiau dabar žurnalas išeina keturiais pavidalais: brailio ir reginčiųjų raštu, skaitmeniniu būdu įgarsinamas į kompaktinę plokštelę, jį galima skaityti ir internete. Reikia tikėtis, kad išgyvenęs penkiasdešimt metų, "Mūsų žodis" sėkmingai įveiks ne mažesnę laiko atkarpą. To šiam leidiniui ir jo darbuotojams aš nuoširdžiai linkiu. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]