MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

TYLIOS HARMONIJOS PAIEŠKA


Ką aklajam reiškia meilė, kaip šį jausmą išgyvena dviejų aklų žmonių pora? 2008 metais pasirodžiusiame slovakų režisieriaus Jurajaus Lehotskio dokumentiniame filme "Aklos meilės", kuris Ciuricho kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, kalbama būtent apie tai. Kai viename interviu režisierius buvo paklaustas, kas jį paskatino sukurti "Aklas meiles", buvo atsakyta: "Įsivaizdavau jauną aklą moterį, įsimylėjusią vyrą, kuris, aišku, jos irgi negali matyti, - jiedu vienas kitą gali tik jausti, girdėti, liesti. Norėjosi sužinoti, kaip tarp šių dviejų žmonių gimsta meilė, kas jai duoda impulsą, kas tampa tokios meilės esme."  

Filme - keturios meilės istorijos. Pirmojoje rodomas aklas muzikos mokytojas Pėteris ir jo nereginti žmona. Beje, ieškodamas personažų, režisierius išvažinėjo visą Slovakiją - norėjo rasti tokių žmonių, kurie sava meilės istorija atitiktų filmo idėją: jie turėjo būti nuo gimimo akli, turį matymo nepaveiktą vidinį pasaulį, - tokį, kokį susikūrė patys.  

Pirmojoje istorijoje - įprasta dviejų aklų žmonių kasdienybė: Pėteris, vadovaujantis aklų vaikų chorui, po darbo grįžta namo, rūko, žiūri televizorių, jo nereginti žmona mezga. Moters rankose švytuojančių virbalų ir Pėterio muzikavimo ritmas - tas pats. Tai yra dviejų nematančių žmonių susikalbėjimo, abipusio supratimo, ilgo darnaus bendravimo ženklas. Regis, moteris "groja" virbalais pagal Pėterio skambinimą - lėčiau, greičiau, o jis girdi ne tik savo instrumento, bet ir jos mezgimo muziką. Numegztas Pėteriui megztinis - dar vienas aklos moters meilės savo vyrui ženklas. Puikus pirmosios istorijos inkliuzas - Pėterio lakios vaizduotės sukurta vizija, filme perteikta įspūdingu animaciniu epizodu, - povandenine Pėterio kelione po jūros dugną. 

Kitose trijose istorijose - vėl akli žmonės, jų likimo štrichai: tai ir keturiolikmetė Zuzana, ieškanti pirmosios savo meilės internetinėje pažinčių svetainėje, nenorinti išsiduoti, kad nemato, ir Elena bei jos aklas vyras, susirūpinę būsimo kūdikio gimimu (koks jis bus, ar matys?), ir dar viena jauna pora, turinti įveikti tėvų priešinimąsi beužsimezgančiai abipusei meilei. Visose šiose istorijose esama gerumo, begalinio žmogiškumo šviesos, noro išsaugoti tai, kas galbūt duodama kartą gyvenime. Visame filme - tylios harmonijos, vidinio grožio paieška. Neužmirštamas Elenos veido dvasingumas, šypsenos, subtilus bendravimas su sūneliu, savo vyrui ir vaikui spinduliuojama rami meilė, įsimintinas Zuzanos, rašančios žinutes, svajingumas, pirmosios meilės nuojauta jos veide.  

Beje, paklaustas, ar sunku buvo dirbti su aklaisiais, režisierius atsakė, kad jam tai buvo itin įdomi patirtis: akli žmonės nejautė jokios įtampos prieš kamerą, tiesiog gyveno jiems įprastą gyvenimą, atliko darbus, kokius atlieka kasdien, - skuto bulves, plovė grindis, ėjo į darbą, be to, nerodė jokio susirūpinimo savo išvaizda, buvo be galo natūralūs. Štai kad ir filmo scena, kur Pėteris, "žiūrėdamas" televizorių, iš atsispyrusio šuolininko ore praleisto laiko tiksliai nuspėja, kiek sportininkas su slidėmis nuskries nuo tramplino, - garsas čia informatyviausias. Režisierius, kartą atėjęs pas Pėterį, pamatė būtent taip skaičiuojant šuolius ir šią natūralią sceną paliko filme. Ji itin gerai parodo, kaip aklieji orientuojasi kasdieniniame gyvenime. Pats režisierius stengėsi nesugriauti per daugelį neregystės metų nušlifuotų šių žmonių įpročių, nesutrikdyti natūraliai užsimezgusių jausmų tėkmės. Akivaizdu, kad visus - ir filmo kūrėjus, ir akluosius - siejo pasitikėjimas. Tai, beje, dar viena šio filmo sėkmės priežastis. O jį verta žiūrėti tiems, kurie neabejoja: meilė tokia galinga, kad ji kaip žolė išsikala iš negyviausio akmens, perskrodžia savo galybe akliausias akis ir tampa matoma - visų pirma dėl viską nutvieskiančios aplinkui šviesos. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]