LASS LITERATŲ KŪRYBA

Algimantas VILEIKIS

KEISIS MIESTAS


Gimtasis mieste! 

Priimki kūrybinę mintį kaip rupią duoną kasdieninę. Rašiau ant gėlės žiedo, kai žiogai smuikeliais grojo, o saulužė jiems seną pasaką kartojo. 

Prisiminki tamsoje mačiusį šviesą, kurią vadiname Laisve. 

Salduvės kalnelį pasiekęs, žalią medžio lapą pasiėmęs, aš kopiu į savo aštuoniasdešimtmečio viršūnę, kad iš aukštumėlės Tavo balso aidą girdėčiau kaip pavasario šventę... 

Aidint šventės garsams ir bažnyčių varpams, amžinybės rate, rankomis apjuosę Tave, stovi tremtiniai. Tu jiems atvėrei vartus, kai negrojo orkestras, o tavo daugiatūkstantinė šeima Duonos riekę dalijo. Tu girdi jų balsus, kuriuose buvusi Kančia, Rauda ir Viltis. Tie balsai niekada neišnyks beribėje erdvėje. Juos atkartoja Lietuvos tūkstantmečio istorija. 

 


 

Senais laikais Saulės miestas kitaip gyveno. Išsiilgęs laukdavo parskrendančių paukščių, nešančių saulės, vėjo ir lietaus šiltą bučinį žemei. Džiaugdavosi viešinčia sparnuota vasara, besisūpuojančia laukuose ant javų auksinių varpų... 

Pats miestas iš rugio lauko buvo kilęs. Mylėjo kiekvieną daigelį, besistiebiantį į saulę. Anksti keldavosi gėrybėmis dosnią gamtą pasveikinti. Jai, Kūrėjui ir Gyvenimui verbų šakelę skynė, rūtų vainikėlį pynė, gėlių puokštelę rišo. Akinius turėjo, kurie, vakarui atėjus, elektros lempute švietė, kad naktis nepasiklystų, jais savo valdas žvalgė. 

Stiprybės šaltinio sidabriniame veidrodyje gyva Tautos dvasia atsispindėjo. Dvyniai - Rūpestėlis ir Gerumas- tyrą vandenėlį samstė, dalužę būrė ir tai, ką matė, ką girdėjo į storą laiko knygą užrašinėjo, kad ateičiai pėdsaką paliktų. Vien tinginėlis, metęs rinkti akmenėlius, per dažnai žuvauti traukė. O baltapūkei žiemai pūga atsiritus - per pusnynus pukšėjo, lyg tokią pareigą turėtų. Sakė, einąs snaudžiančios meškos pažiūrėti, tik kažin, ar ji ten buvo... 

Tačiau dėl vieno tinginėlio bendra miesto tvarka nenukentėjo. 

...Anais laikais žiogo peršokama Kulpės upelė - ir ta srauniau tekėjo be juodymėlio... Žmonės plačiabryles ir kitokias skrybėles iš skrynių traukė ne tam, kad nuo kitų slėptųsi. Visi kartu ramybės pilį statė, darbais ją papuošt norėjo. Deja, nelauktai svetima praraja atsivėrė - juoda diena atėjo... Bet grįžkime į savo vagą. 

Tėvo namas, kuriame gimiau, stovėjo Tilžės gatvėje, įsiterpusioje tarp dviejų tautos milžinų - Aukštaitijos ir Žemaitijos, be kurių Lietuva tik žirnelis būtų ant pasaulio delno. Priešingoje gatvės pusėje nuo kalnelio į mano langą žvelgė jau ir taip aukšta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Jos saulėtas spindesys šokteldavo ant lovelės krašto ir pasiekdavo mano veidą. Jis visur mane lydėjo. 

Tuose savo namuose neilgai užsibuvome. Net nesulaukėme Dariaus ir Girėno legendinio skrydžio per Atlantą, kuriuo kvietė kiekvieną kurti savo ateitį. Palikau juose savos vaikystės trupinėlį, o atminty - netolimą gatvelę, staigiu šuoliu kaip viesulas lekiančią žemyn į gilią pakalnėlę. Taip bent man ji atrodė, kai pirmąkart mažais žingsneliais eidamas, pro šalį iš nuostabos sustojau. 

Jie kaskart palikdavo vis daugiau vaikystės prisiminimų... 

Miestas ir toliau gyveno įprastu ritmu. 

Tėvas atsivesdavo mane į bažnyčią. Akylai stebėdavau, ar koks maldininkas nekilstelės skrybėlės nuo savo lazdos. Norėjosi pamatyti ant jos išpjaustytą žirgo galvą ar kitokią grožybę. Daili lazda tarnavo ne tik senatvei, negaliai, atsargumui. Dažnai ji paryškindavo madą, kilmingumą, padėtį visuomenėje. Tačiau paprastas žmogelis pasiramstydamas nulaužta medžio šaka irgi nevaikštinėjo. Žmonės nepaprastai mėgdavo pasivaikščioti miesto centre. Tradiciškai buvo nustatyta vaikštynių vieta ir kryptis. Gražiai apsirengę jie tarsi karusele "sukdavosi" aplink pagrindinį miesto kvartalą. Organizacijų atstovai, pasikabinę dailias dėžutes, kilniais tikslais rinkdavo aukas. 

Aukojusiems bent centą metaliniu smeigtuku prisegdavo specialią popierinę juostelę. 

Tvarkinga ir gražu. Mano švarkelio atlape taip pat puikuodavosi ši puošmena. Per didžiąsias šventes mus pasitikdavo prie kiekvieno namo iškelta Tautinė vėliava. Nuo alučio pakrypuojantis patekti į miesto centrą nenorėjo, nes budri policijos akis budėjo. 

Visus džiugino vasara. Ateidavome prie miesto prūdelio pasimaudyti, pasėdėti ant kranto arba pievelėje po dideliais medžiais. Vaišinomės atsineštais skanėstais. 

Rudenėjant grįžtantiems iš manevrų kareivėliams gėles ant kelio dėjome. 

Saulėje žvilgantys žirgai sunkias ilgavamzdes patrankas traukė. 

Man norėjosi toli toli eiti, kur šimtametė giria su dangumi susilieja... 

Kas suskaičiuos ir sudėlios tų kareivėlių likimus, kurie paskutinį kartą mums šypsojosi lyg gėlės žiedas prie tako? 

Lemtis išbūrė nelaimę. Kai užsiliepsnojo lyg didžiulė žvakė bažnyčios bokštas, tarsi norėdamas tamsoje geriau įžiūrėti, kas dedasi aplinkui, Saulės miestas jau giliai miegojo po savo namų griuvėsiais. Negirdėjo žemės raudos ir nutolstančių lėktuvų gausmo... 

Kaip vaiduoklis slankiojau po numirusį, pilną netikėtumų miestą. Apglėbusios namus cypavo, šnypštė, trakšėjo, kraipėsi, kilo aukštyn ir vėl leidosi ugninės pabaisos, kai kur po dvi ir tris buvo įsikibusios į savo auką, kitos, numetusios užgesusius deglus, žiopčiojo nuo degėsių tvaiko. Tiršti, karščiu alsuojantys dūmai joms išgraužė akis. Iš gilių akiduobių lašėjo juodas kraujas, o nasruose, vaikydamasis dulkių debesis, siautėjo pasiklydęs vėjas... 

Kelią užtvėrė išvirtusi namo siena. Atsigręžęs atgal net aiktelėjau iš nuostabos - ateidamas nepastebėjau man gresiančio pavojaus... Pusiau pasvirusi, beveik neturinti atramos, namo siena aukštai kabojo lyg pakaruoklis po milžinišku skėčiu. Pasirinkimo nebuvo. 

Miesto centre stovėjo išlikę keli namai išdužusiais langų stiklais, apipešioti, pajuodę, murzini lyg laukdami lietaus, kad nupraustų. Nuo aikštės atsivėrė gretimo kvartalo kraupus vaizdas. 

Įgriuvo degančios Šv. Petro ir Povilo bažnyčios stogas. Liko tik mūro sienos, kuriose žiojėjo žemyn siaurėjantis plyšys. Sienos buvo tokios storos, kad jų viršuje galėjai karietomis važinėti. 

Betono atplaišomis nubarstyta gatve skubėjau pamatyti gimtuosius namelius. Tačiau jų jau nebuvo. Piktoji bjaurastis padarė viską, ką galėjo: nutilo bažnyčios varpas, sugriuvo miestas, sustojo gyvenimas. 

Yra valstybių, kurios neprimato ir neprigirdi. Yra valdovų, kurie nežino, ką daro. Todėl ir ritina ant mano Tėvynės didžiausius akmenis, kad ji nusloptų, amžiams savo vardą prarastų... 

Anuomet du bičiuliai saviesiems kalbėjo: "Mes - į Lietuvą, kur lašiniai sprindžiais matuojami..." Per Suomiją ir Lenkiją dantis apsilaužė, o kai vėl susėdo prie bendro draugystės bokalo, viens kitam dantų protezais užtvojo... Nuo to ir paliko visai apduję... 

Apmąstęs dviejų tironų sukeltą Antrąjį pasaulinį karą, pakilau nuo plytų krūvos. 

Jau norėjau eiti, bet mano žvilgsnis užkliuvo už čia esančio jazminų krūmo. Prie jo gulėjo du kūdikėliai. Vieno apklotas buvo papuoštas raudonu, kito - mėlynu kaspinėliu. Šalia sėdėjo dvi jaunos moterys - matyt, tų mažylių mamos. Jos įdėmiai stebėjo mane. O stebukle... Mieste - žmonės... Iš džiaugsmo šūktelėjau: "Kelsis miestas!" "Kelsis, kelsis," - atsiliepė abi iš karto. O toji, kuri sėdėdama pievelėje buvo atsirėmusi į mano tėvo sodintą klevą, pridūrė: "Tik svarbu, kad iš rytų atslinkusi užburta ragana ilgai neužsibūtų .. Sako, neužtenka tris kartus ištarti SSSR, kad ji akmeniu pavirstų." 

- Kur yra jūsų tėvas? - paklausė teisėjas ir pažvelgė į nepriklausomos Lietuvos herbą. 

- Nušovė enkavedistai jo paties name, Dvaro gatvėje, priešais teismą, iš kurio per karą tik akmeninės sienos tebuvo likę,- atsakiau. 

- Paduokite į teismą, - įsiterpė prokuroras .  

Pagalvojau, kad lengviau pasaką sukurti apie laukuose pagautą vėją, negu enkavedistą "be parako paimti, kurio Lietuva neturi". Gal dabar ant trijų kėdžių sėdi tas, kurio pistoletas ten iššovė, kai laiptinėje sukniubo mano tėvas. Jo kūnas ilgais tiesiais laiptais nusirito iš antrojo aukšto prie namo išėjimo. Jį išnešė į kiemą ir nežinia kur išvežė... 

- O ką jūs galite tuo klausimu pasakyti? - kreipėsi į liudininkę teisėjas. 

- Mačiau savininką, nušautą jo namo kieme. Mano vyras taip pat buvo amerikonas, čia užeidavome,- paaiškino ji. (Taip vadino tuos, kurie ten buvo buvę). 

- Tėvas mirė 1944 metais, - perskaitė teismo nutartį teisėjas ir padėjo po sakiniu kažkur pasiklydusį tašką. Tvirčiau suspaudžiau rankoje kita kalba rašytą paliudijimą. "Mano vyras buvo karininkas. Jį pervedė į Lietuvą, kad padėtų Šiauliuose įvesti tvarką. Mus apgyvendino Dvaro gatvės name. Skyrė vieną atskirą kambarį. Jokio savininko nemačiau ir nieko iš kitų apie jį negirdėjau. Neatkreipiau dėmesio, neprisimenu, kokiame name gyvenau. Nežinau, koks tas namas buvo ir kaip jis atrodė..." 

Lauke padvelkė vėsa, tik neišnyko iš mano pavargusių akių praeities šešėliai. 

Lietuvos tūkstantmetis pasipuošė žiedais. Sapnavau tėvą: 

- Sūnau, kodėl tu neatnešei man karštos kavos puodelio? 

- Kad aš, tėve, nežinau tavo kapo... 

- Mane užkasė pievoje, kur purienos auga. 

- Ateisiu, tėve, atnešiu trispalvę. Kapojęs galvas slibinas Drūkšių ežere nuskendo. Gelbėtojai norėjo jį ištraukti, bet per gilu buvo. Tas milžinas taip ir guli dugne viena akimi atsimerkęs. Prisiekusieji buvo nuvažiavę pažiūrėti - gal jų "vilties" penkiolikagalvis jau ant kranto sėdi ir nori jiems ranką paduoti... 

- Ką tu dabar veiki? 

- Rymau prie partizanų užžėlusių takelių, užverstų šulinių ir išnykusių sodybų... Ten anuomet raiteliai šuoliavo, o suklupusi sena motulė malda juos lydėjo, kad laisvę parneštų... 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]