MŪSŲ SVEČIAI

PATARIMŲ KNYGA MUMS

Šių metų balandžio 14 d. Lietuvos aklųjų bibliotekoje įvyko susitikimas su svečiu iš Švedijos. Mūsų bibliotekoje svečiavosi silpnaregis rašytojas Krister Inde. Jis gausiai susirinkusiems skaitytojams pristatė savo knygą: "Blogai matau, gerai jaučiuosi". Tik patekusi į skaitytojų rankas knyga sulaukė didelio susidomėjimo. Ji išversta ir išleista keliomis užsienio kalbomis: anglų, bulgarų, vokiečių, o dabar - ir lietuvių. Iš anglų kalbos ją išvertė vertėja Audronė Gendvilienė. Knyga "Blogai matau, gerai jaučiuosi" lietuvių kalba išleista visais įmanomais būdais: padidintu reginčiųjų šriftu, brailio raštu ir, aišku, įgarsinta. 

Silpnaregis rašytojas Krister Inde susitikimo metu pasakojo ne tik apie knygą, bet ir apie save, akių ligas bei gerą nuotaiką. 

"Knygos pavadinimas nėra atsitiktinis. Tai tikslas, kuris pasiekiamas ne iš karto. Tai tam tikra ateities programa. Nors dabar jaučiuosi blogai, nes blogai matau, bet greitai jausiuosi geriau. Knygos pavadinimą netiesiogiai padėjo sugalvoti geras mano draugas, Švedijoje žinomas žurnalistas T. Fogelbertas. Kartą jis man paskambino ir pasiguodė, jog jį kankina neviltis. Kaip vėliau pavyko išsiaiškinti, nevilties priežastis - baimė apakti. Žurnalistas serga pigmentiniu retinitu. 

Bičiulį guosdamas tariau: "Tavo akys yra prastos, bet pats esi geras!" 

Po to pokalbio kilo mintis ne tik dėl knygos pavadinimo, bet ir dėl neformalios draugijos steigimo. Ją vadiname "Neortodoksiški sutrikusio regėjimo žmonės". Draugija neturi pirmininko. Mūsų tikslas - būti pačiais savimi. Susirinkę kartu bendraujame laisvai ir nesivaržydami. Toks nuoširdus bendravimas padeda atsikratyti silpnaregystės komplekso. Jeigu žmogus serga, turi tam tikrų fizinių defektų ir jų gėdijasi, tai iš tikro jis turi ne vien ligos sukeltų problemų. 

Sulaukęs dvidešimties metų susidūriau su regėjimo problemomis. Per šešis mėnesius iš sveiko, gerai matančio žmogaus tapau silpnaregis. Tai man buvo dar vienas iššūkis. Pirmasis buvo kariuomenė. Kambario draugai naktimis mane apmėtydavo kojinėmis. Tokio elgesio priežastis - knarkimas. Knarkimas netrukdė siekti karjeros. O nusilpus regėjimui teko rimtai susimąstyti. Oftalmologas pasakė, kad regėjimo netekusiems žmonėms yra mokykla. Kreipiausi ten - per kelis mėnesius išmokau skaityti brailio raštu. Mokydamasis specialioje mokykloje supratau: nenoriu būti toks aklas, kokie buvo ten mano sutikti žmonės. Man ši mokykla netiko, nes ji pritaikyta neregiams. Aš gi šiokį tokį regėjimo likutį turiu. Troškau mokyklos, pritaikytos silpnaregiams. 

Žmones, netekusius regėjimo, ištinka krizė. Atrama - artimieji, kurie šalia, kurie juos globoja. Iš jų tikiesi šių žodžių: "Nors ir turi negalią, esi geras". Tokia parama būtina. O tada žengiamas dar vienas žingsnelis. Pažintis su likimo broliais. Tarp jų esi savas. Nereikia varžytis, kompleksuoti. Itin svarbu žinios. Bendraudamas sužinai daugiau apie savo ligą, sulauki neįkainojamų patarimų, kaip su ja kovoti. Pagaliau - kaip elgtis esant įvairioms situacijoms.  

Silpnaregį ar neregį atskyrus nuo artimųjų, krizė tik paūmėja, todėl tokie žmonės privalo visas paslaugas gauti ne specialioje mokykloje, o artimiausiame akių gydytojo kabinete. Šį siekį iš dalies pavyko realizuoti - Švedijoje neliko specialių mokyklų. Silpnaregis apsilankęs oftalmologo kabinete ne tik konsultuojamas, bet jam yra pritaikomos specialios priemonės. 

Mano regėjimo likutis - 0,05 proc., dėl to visi vadino beviltišku neregiu. Aš gi save vadinu "nelegaliai matančiu". Mokydamasis specialioje mokykloje susipažinau su Švedijos aklųjų sąjungos veikėju. Jam pasakiau, jog stosiu į universitetą. Sulaukiau netikėto atsakymo: "Tau nepavyks". Išgirdęs tokį atsakymą labai supykau. Nutariau tapti studentu. Užsispyrimas pravertė. Po ilgų studijų metų gavau universiteto diplomą. Po kelerių metų susitikęs tą patį žmogų paklausiau, kodėl jis taip pasakė. Šis nedvejodamas atkirto: "Norėjau patikrinti, ar tikrai tai padarysi."  

Silpnaregiui į pagalbą ateina įvairiausios optometrinės priemonės. Daug keliauju. Kelionėse mėgstu skaityti. Iš pradžių nedrįsdavau išsitraukti didinamųjų prietaisų - su jais galiu skaityti. Aišku, skaitau beveik nosimi. Todėl bendrakeleiviai smalsiai mane apžiūrinėja. Dabar to išvengiu. Skaitau tiek, kiek noriu. Ta proga noriu papasakoti savo įspūdžius, patirtus kelionėje po Jungtines Amerikos Valstijas, kur 1969 metais lankiausi. Tuo metu keliauti vienas nedrįsau. Kelionėje lydėjo brolis. Mes sutikome daug žmonių. JAV daug dėmesio skiriama žmonėms su regos negalia. Manau, tuo metu amerikiečiai darė nusikaltimą - tokiems žmonėms rišo akis. Netgi šiek tiek matantis žmogus vis tiek buvo pratinamas gyventi tamsoje. Silpnaregis turėjo išmokti viską daryti kaip neregys. Kitais žodžiais tariant, regėjimo likučiu nebuvo pasinaudojama. 

Grįžę iš JAV, pasielgėme priešingai. Mes žmonėms nerišome akių, o stengėmės visomis įmanomomis priemonėmis tas akis panaudoti. Atrankos kriterijus - nors ir mažytė, bet išsaugota akių šviesa. 1974 metais tapau specialios mokyklos, kuri rūpinosi suaugusiais žmonėmis netekusiais regėjimo, direktoriumi. Per šešerius metus pavyko šią mokyklą uždaryti. Per tuos metus visoje Švedijoje steigėme silpnaregių centrus. Svarbiausias uždavinys - susipažinti su oftalmologais, dirbančiais konkrečiose vietose, ir su jais susidraugauti. Tai padarius galima kalbėti apie regėjimo netekusių žmonių reabilitaciją. Dabar šalyje veikia 24 silpnaregių centrai, kuriuose dirba daug puikių specialistų. Centruose specialistai ne tik padeda, konsultuoja, bet dalina ir įvairius optometrinius prietaisus. Štai sergantiems glaukoma yra teikiama labai gera reabilitacija. Per 30-40 metų atsivėrė kitoks vaizdas akių ligų, kurių pasekmė - aklumas. Mano pažįstamas akių gydytojas teigia: "Prieš trisdešimt metų kaip gydytojas aš buvau šio to vertas. O dabar, nors yra daug įvairiausių pagalbinių priemonių, jaučiuosi blogai." 

Man gydytojai reabilitologai padėjo nemažai, bet vis tiek kažko trūko. Atmenu animacinio serialo "Simpsonai" veikėjo posakį: tu turi teisę būti kitoks. Aš ir esu kitoks, nes skaitau tik 2-2,5 centimetrų nuo knygos atstumu. Štai dėl visų šitų paskatų ir atsirado mano knyga "Blogai matau, gerai jaučiuosi". 

Parengė Henrikas STUKAS 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]