MUMS RAŠO

Mantas BRAZAUSKIS

ATGAL Į SOVIETMETĮ


Kovo devynioliktosios diena buvo darganota ir šalta. Po keturių pamokų mes, 9-11 klasių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokiniai, išvažiavome į sovietinį bunkerį. Žinojome: kelionė į jį nebus paprasta ekskursija - dviem valandoms tapsime beteisiais Tarybų Sąjungos gyventojais, gyvenusiais 1984 metais.  

Bunkeris yra už 25 kilometrų nuo Vilniaus. Atvykus į vietą laukė pirmoji staigmena - striukes ir daiktus reikėjo palikti autobusiukuose. Įėję į administracijos pastatą apsivilkome senovinius paltus, ant kaklų užsirišome raudonas skareles - tapome tarybiniais moksleiviais.  

Pasirodė karininkas, liepė susėsti. Buvo trumpai papasakota, kaip šis bunkeris atsirado, paaiškinta, kad čia anksčiau veikė radijo bei televizijos stotys. Vėliau, griuvus Tarybų Sąjungai, bunkeris buvo nenaudojamas. Ilgai buvo mąstoma, kaip vėl jį panaudoti. Pagaliau kilo mintis bunkeryje atgaivinti 1984 metų tvarką ir tai rodyti lankytojams.  

Pasiklausę šiek tiek istorijos, buvome supažindinti su ekskursijos vadovu - į patalpą įžengė majoro laipsnį turintis karys. Buvome paprašyti atsistoti. Išmokome keletą rusiškų karinių komandų, kurias, majorui paliepus, privalėjome vykdyti. Majoras ir pasirodęs seržantas suskirstė mus į dvi grupes. Ekskursija prasidėjo!  

Išėjome į lauką. Mums buvo liepta išsirikiuoti prie baltos linijos. Majoras informavo, kad esame karinės rikiuotės aikštelėje. Buvome perspėti: negalime nei juoktis, nei šypsotis - turime laikytis griežtos tvarkos. Aikštelėje plazdėjo iškelta sovietinė vėliava, skambėjo Tarybų Sąjungos himnas. Buvo liepta žygiuoti paskui seržantą ir skanduoti: "Kairę, kairę, viens, du, trys..." Kai atžygiavome prie įėjimo į bunkerį, majoras įspėjo, kad neatsiliktume nuo grupės ir nepasiklystume, nes tada, nors ir bandysime šauktis pagalbos, niekas mūsų negirdės, išskyrus žiurkes ir šikšnosparnius. Ėmėme leistis laiptais į penkių metrų gylį.  

Pirmoji patalpa, kurioje apsilankėme, buvo revoliucijos vado Lenino kambarys. Tokie kambariai buvo vadinami "raudonaisiais" kambariais. Čia išmokome keletą šūkių, sužinojome, koks buvo tarybinio moksleivio laisvalaikis. Pasirodo, jį planuodavo ne patys jaunuoliai - už juos nuspręsdavo SSRS valdžia. Majorui paliepus, buvo įjungtas televizorius ir mes išvydome tuometines sportines karines jaunimo varžybas.  

Kita patalpa - KGB tardymo kambarys. Kai įėjome į jį, buvo įsakyta nusisukti veidu į sieną, o rankas laikyti už nugaros. Išgirdome ilgą majoro pasakojimą apie KGB darbo metodus. Jie tikrai buvo žiaurūs. Sužinojome, kad čia žmonės būdavo gniuždomi ir fiziškai, ir dvasiškai. Dvasinė krizė baigdavosi girtuokliavimu arba savižudybe.  

Viena mergaitė iš grupės buvo pasirinkta verbavimo į KGB agentes eksperimentui. Pirmiausia ji, net nepagalvojusi, ką daro, tuščiame lape parašė savo vardą, pavardę, padėjo parašą. Majoras paaiškino, kad šitaip pasielgusį žmogų po to buvo galima apkaltinti bet kuo. Vėliau mergaitė nieko neįtardama pavartė paduotą knygą. Pasirodė, kad ta knyga Tarybų Sąjungoje uždrausta, o mergaitė paliko savo pirštų atspaudus. Jai grėsė penkiolika metų kalėjimo, tačiau vadas pasiūlė išeitį - paprašė parašyti pareiškimą, kad sutinka šnipinėti, išduoti klasės draugus. Mergaitei buvo "atleista" - ji tapo KGB agente.  

Kitame kambaryje mus pamokė tinkamai pasiruošti ir užsidėti dujokaukę. Vadovavo seržantas. Jis papasakojo, kad tarybinis karys visa tai turėdavo padaryti per 45 sekundes.  

Dar vienoje iš patalpų seržantas liepė dirbti beprasmį darbą - iš vienos vietos į kitą nešioti šiukšles. Tokių bereikšmių darbų Tarybų Sąjungoje buvo begalė.  

Tarybiniame medicinos punkte majoras papasakojo apie nemokamą mediciną bei gydymo būdus, o tarybinėje parduotuvėje susipažinome su sąvoka "deficitas". Pamatėme keletą tuo laiku populiariausių prekių: vyrišką odekoloną "Trainoj", moteriškus kvepalus "Krasnaja Maskva".  

Ekskursijos pabaigoje valgėme pagerintus tarybinio moksleivio priešpiečius: "smėlio" juostelę su limonadu "Tarchun"- tai, anot majoro, antrą vietą tarp Tarybų Sąjungos geriausių užimdavęs gėrimas. Tokiems priešpiečiams "įveikti" mokinys turėdavo penkias minutes. Po to kiekvienas gavome po Tarybų Sąjungos diplomą.  

Išėję į lauką pasijutome vėl laisvoje Lietuvoje - turintys savo teises bei nuomonę. Ekskursija patiko. Buvome tikrai drausminga grupė - niekas nedrįso "išsišokti", nes jau susitikimo pradžioje majoras perspėjo, kad už vieną grupės dalyvį kentės visas kolektyvas. Atgal į mokyklą grįžome kupini įspūdžių, gerai nusiteikę.  

Už ekskursiją esame dėkingi auklėtojai Astai Jagminaitei. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]