LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vincas BAUBLYS
|
Šviesa
Ne aklas aš esu, Manoj širdy šviesu! Net jeigu ir aplink tamsu, Džiaugiuosi, ką dabar turiu. Ir į gyvenimą šviesiom Širdies spalvom žiūriu, Galbūt dar ir ateis tamsa, Bet mano širdyje šita šviesa Išliks neužgožta. Nustumsiu niūrią tamsą sau už nugaros, Tegul ji šliauš man iš paskos, Manos širdies šviesa Į priekį kelią man paklos, Net jeigu ir aplink tamsu, Mes turime atrasti savyje jėgų, Kad eitume šviesiu keliu.
Žvejyba
Kadais patyręs aš žvejys buvau, Žvejojau meškere aš ežere, Sugaudavau gražių karosų, kuojų, ešerių, Net pats tuo patikėti negaliu. Dabar žvejoju šaukštu, šakute Po savo nosim lėkštėje. Žvejyba ši taip pat patinka, Tik įgūdžių man truputėlį stinga, Nes darbo stažas dar per mažas. Tikiu, kad dar ateis dienelė, Kai vėl sėdėsiu aš valtelėj.
Nepabėgsi
Jaunyste, nepabėgsi nuo manęs, Net jei senatvė pinkles man paspęs. Jūs pažiūrėkite, kaip šoka, sukasi senukai, Jų akyse sužėri jaunystės spinduliukai. Jų atminty išliko linksmos vakaruškų dainos, Nors per gyvenimą žila senatvė eina, Širdis jaunyste jiems užkunkuliuoja, Dainas jaunystės jie savos dainuoja. Pavydi šiems šokėjams net maži vaikai, Nors jų visų - žili plaukai. Paslėpsiu širdyje giliai tave, Nes tam jėgų aš dar atrasiu savyje.
Paslaptis
Be krašto dangus - kaip ilgas laukimas, Beribė erdvė - ten mūsų likimas, Šiaurinė žvaigždė mums kelią nušviečia, Tarp Grįžulo Ratų jį lygiai nutiesia, Kometos skrieja, kažkur sustingsta, Likimas mūsų ten pradingsta. Ši paslaptis dar niekieno neatskleista, Po juoda uždanga ji paslėpta, Neužgimė dar tas žmogus, Kuris pravertų paslapties vartus.
Kaimo bėdos
Kai pavasaris ateina, Mergos į laukus išeina, Susibarę už rasodą Viena kitai špygą rodo.
Šienapjūtė priartėjo, Vyrai ruošt dalgius pradėjo, Rubežius ilgai mieravo, Piktai rankomis mojavo.
Jau bulviakasis ant nosies, Reiks iš lauko rauti ropes. Greitai snaigės ėmė kristi, Reiks per gilų sniegą bristi.
Prasidėjo naujos bėdos, Kiškio, lapės, vilko pėdos - Šaltos naktys juk žiemos, Reiks ieškoti sau poros.
Nežaisk
Judošiau,tu nežaisk manuoju likimu, Nes priklijuosiu aš tave prie sienos, Vienu savuoju kalimu Kankinsiu aš tave, Kaip Kristų tu nukankinai - Tu didesnės bausmės užsitarnavai. Ragus nurausiu nuo tavos galvos, Botagą padarysiu iš tavosios uodegos, Gariūnų turguj visa tai parduosiu - Ir nuo tavęs galutinai išsivaduosiu. Už šias relikvijas Aš gausiu gražų pinigėlį Sugadinai, prakeiktas kipše, Manąjį gyvenimėlį. Tu atnešei man tik bėdas, Šioj žemėj vietos tau daugiau neatsiras. Manęs daugiau tu nekankinsi, Iš žemės šios išsidanginsi, Judošiau, pasitrauk Ir kuo greičiau tai padarysi, Tai keršto mano tu neįsigysi.
Konkurentai
Grybų vadas baravykas, Kiek prastesnis makavykas, Apie lepšius nekalbėsim, Bet krepšin vis tiek įdėsim. Voveruška - jo žmona, Gal šiek tiek jam per žema Ir truputį per kieta, Bet vis tiek faina pora. Vien tik musmirė taškuota Lieka niekieno nepamyluota, O paberžis palei beržą Sau per kotą diržą veržia - Nori būti jis gražus, Baravyką jis nupūs. Veržė, veržė kol nugriuvo Ir po beržu jis supuvo. Pakovoti dėl žmonos Raudonikis dar norėjo, Net susiruošė vestuvėms, Bet pateko ant keptuvės, Net pajuodo iš to strioko - Tai kazlėkams buvo juoko. Baravykui nėr lygių Tarp šitų miškų plačių.
Minties galia
Paskui riedančią saulę Savomis mintimis aš norėčiau taip bėgti, Nuo tamsiosios nakties pasislėpti. Toks gražus juk pasaulis, Mintys gražios ir laisvos keliauja, Mato jūras ir kalnus, Ir žaliuosius gimtinės miškus. Spęsti kliūtis tamsioji naktis Bėgdama iš paskos nesiliauja, Nepajėgs ji vis tiek sustabdyti mintis, Prieky dega šviesiausia visatos ugnis, Skleisdama nemirtingas viltis. Su mintim aš į praeitį grįžti galiu, Už mintis nebėra stipresnių šioje žemėj jėgų, Nors ir būčiau kitam aš pasaulio gale, Mintimis nukeliaut, pakalbėt aš galiu su sava motule. Tos svajingosios, gražios mintys nuramina žmogelį, Jei skausmingai gyvenimas širdį jam gelia.
|