NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

NACIONALINIAM DIKTANTUI PASIBAIGUS

Šiais metais ketvirtą kartą tie, kas neabejingi lietuvių kalbai, jos įgūdžius ir žinias galėjo pasitikrinti rašydami Nacionalinį diktantą. Kaip ir praeitais ar užpraeitais metais, diktantą rašė ir regėjimo negalią turintys žmonės. Pirmasis Nacionalinio diktanto turas įvyko sausio 24 d. Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje (LAB), brailio raštu jį rašė 12 žmonių - moksleivių ir suaugusiųjų. Antrajam turui vertinimo komisija, kurią sudarė LAB ir VšĮ "Brailio spauda" atstovai, atrinko keturis geriausius darbus: moksleivių - Ramunės Saulėnaitės ir Manto Brazauskio, suaugusiųjų - Rimvydo Aurylos ir Giedriaus Stoškaus. Šie keturi dalyviai diktantą parašė geriausiai, daugmaž vienodai, padarydami apytikriai panašų skaičių klaidų. Kodėl "daugmaž" ir kodėl "apytikriai", apie tai kiek vėliau. Komisijos nuomone, šis ketvertukas galėtų atstovauti akliesiems antrajame - finaliniame - diktanto ture.  

Diktanto rengėjai buvo kitos nuomonės: anot jų, moksleiviai, norintys patekti į antrąjį turą, diktantą turėjo parašyti apskritai be klaidų. Taigi nei R. Saulėnaitė, nei M. Brazauskis tarp finalininkų nepateko. Taigi liko du - G. Stoškus ir R. Auryla. Antrasis Nacionalinio diktanto turas vyko daugiau nei po mėnesio, vasario 28 d. Dėl objektyvių priežasčių G. Stoškus jame dalyvauti negalėjo, tad "užimtas pozicijas" ginti teko vieninteliam R. Aurylai. Ir "gynė" jas ne Lietuvos aklųjų bibliotekoje, o Lietuvos televizijos studijoje. Po diktanto drauge su kitais finalininkais jis buvo pagerbtas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, apdovanotas Lietuvos radijo ir televizijos prizais. R. Auryla dirba "Vilniaus" choro artistu, kaip pats teigia, diktantui specialiai nesiruošė, prisiminė mokyklinius laikus ir nusprendė pabandyti.  

Keletas žodžių apie klaidas - ne paties Rimvydo, bet visų pirmojo turo dalyvių. Pirmiausia į akis krinta tai, kad daugelis rašiusiųjų brailio rašomosiomis mašinėlėmis pateikė gana (ar net labai) netvarkingus darbus. Trūko atskirų taškų, ypač kėlimo ženklų eilučių pabaigoje, kai kada, ypač keičiant prirašytą lapą tuščiu, kažkur "pabėgdavo" atskiri skiemenys ar net žodžiai. Dėl netvarkingo teksto, įvairių praleidimų keleto darbų tiesiog nebuvo galima vertinti. Kiekvienas, net geriausiai parašęs dalyvis, padarė po keletą rašybos bei skyrybos klaidų. Mažiausias gramatinių klaidų skaičius tarp suaugusiųjų - dvi, skyrybos - keturios. Tarp moksleivių - penkios rašybos ir dvi skyrybos. Kai kurias skyrybos taisykles, ypač naujausius jos pakeitimus, skeptiškai vertina net patys gimtosios kalbos specialistai, tad šioms klaidoms ir mūsų komisija buvo atlaidesnė. Kai kurių blogai, ne vietoje išdurtų ar, priešingai, reikalingų, bet neišdurtų taškų net negalėjai klaidomis laikyti, nes tada trumpame tekste jų būtų jau ne vienaženkliai, bet dviženkliai skaičiai. Vienos kitos abejotinos klaidos ar kažkur "pabėgusios" komisija "nepastebėjo" net ir geriausiai parašiusiųjų darbuose. Atsitiktinumas ar ne, tačiau geriausiai ir tvarkingiausiai diktantą parašęs R. Auryla tiek pirmą kartą, tiek ir antrą sykį jį rašė ne brailio mašinėle, bet įprasta senąja gerąja lentele. Prieš kelerius metus, rašydamas apie pirmąjį Nacionalinį diktantą, šių eilučių autorius bandė įskelti polemikos kibirkštį dėl per didelio rašančiųjų brailio raštu "sumašinėjimo", bet ta kibirkštis taip ir užgeso net neįsiplieskusi. Ką gi, gal iš tikrųjų nėra jokios problemos, gal iš malkos skaldomas vežimas? O gal mūsų raštingumas, kaip ir mūsų sveikata ar piniginė, yra tik mūsų asmeninio apsisprendimo reikalas? Šiaip ar taip, diskusijos nebuvo, o brailio rašto kokybės, jo kultūros skirtumas tarp rašančiųjų mašinėle ir lentele - akivaizdus. Neteigiu, kad kaip visuotinai prie mašinėlių perėjome, taip visuotinai jų turėtume ir atsisakyti. Žinovai tvirtina, kad su mašinėle rašyti lengviau, patogiau nei su lentele, tačiau tuomet mašinėlė, ypač jeigu ja rašomas koks nors rimtas ar oficialus darbas, turi būti nepriekaištingai tvarkinga, o rašantysis ja - patyręs ir įgudęs.  

Šiais metais minime dušimtąsias Luji Brailio gimimo metines. 2025-aisiais minėsime du šimtus metų, kai šis žmogus sukūrė savąjį, pasaulį užkariavusį raštą. Ar, sulaukę šios datos, dar norėsime ir galėsime L. Brailiui ką nors pasakyti, ar turėsime už ką padėkoti? Matydamas, kiek daug XXI amžiuje gyvenantys aklieji turi galimybių skaityti, šviestis, gauti informaciją, L. Brailis, matyt, tikrai nuoširdžiai apsidžiaugtų ir turbūt taip pat nuoširdžiai nuliūstų patyręs, kad informacijos ir komunikacijos priemonės pačios savaime, be pastangų, dar negarantuoja žmogaus raštingumo. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]