MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

LYG ŠVELNAUS VĖJO SUPŪSTA KOPA

Kai filosofui L. Donskiui svetainės "Filosofija Lietuvoje" lankytojai uždavė klausimą, kuri iš paskutinių skaitytų knygų jam paliko didžiausią įspūdį, pasigirdo atsakymas, kad tai T. Chevalier romanas "Mergina su perlo auskaru". Mes kalbėsime apie kitą rašytojos romaną, bet ši autorė, matyt, buvo paminėta neatsitiktinai. 

T. Chevalier (g. 1965 m.) užaugo Vašingtone, yra baigusi humanitarinių mokslų studijas Rytų Anglijos universitete, šiuo metu su vyru ir sūnumi gyvena Londone. Kad išsipildė vaikystės svajonė - mergaitė norėjo tapti rašytoja - rodo jau ne vienas T. Chevalier bestseleris. G. Beresnevičiaus nuomone, šios autorės populiarumo paslaptis - nepaprastai lengvas rašymas. Tą pačią grakščią plunksną atpažįstame ir T. Chevalier romane "Dama su vienaragiu." Tai tikrai daugianytis kūrinys. Mūsų tikslas - išryškinti tik vieną iš tų nyčių. Devyniolikmetė Eleonora, pavaizduota romane, - neregė. Jai kūrinyje skirta tikrai nemažai vietos - šios veikėjos charakteristika itin išsami. 

T. Chevalier romano pastabose rašo: "Ši istorija pramanyta". Iš tikrųjų nuostabieji viduramžių gobelenai, kuriuose vaizduojama, kaip moteris vilioja Vienaragį, kabo gerai saugomoje Paryžiaus muziejaus salėje, bet kaip jie buvo sukurti, nėra žinoma lig šiol. Rašytoja pateikia savitą jų atsiradimo versiją. Vienaragis - viduramžių pamėgtas simbolis. Vienaragį gali sutramdyti tik skaisti mergelė. Ji suima galingą ragą į savo rankas, ir Vienaragis klusniai padeda savo galvą tyruolei į skreitą. Tokia simbolika. Būtent ji persmelkia visą T. Chevalier romaną, tampa pagrindiniu kūrinį įprasminančiu įvaizdžiu. 

Pirmiausia matome Paryžių. Eina 1490 metai. Kilmingas prancūzas La Vistas, užimantis gerą padėtį karaliaus dvare, vienai iš savo menių papuošti užsisako šešetą prabangių gobelenų, vaizduojančių Vienaragį. Eskizus piešia talentingas menininkas Mikalojus, rodantis itin didelį potraukį moterims, visų pirma - šeimininko dukrai Klaudijai. Jos motina greitai pergudrauja nepageidautino intymumo ieškantį vyriškį, ir Klaudija tampa jam nepasiekiama. Briuselyje, kur nupiešti gobelenai audžiami ypatinga technika - milfleru, Mikalojus pamato dirbtuvės savininko, audėjo dukrą Eleonorą, ir viso kūrinio erdvę nutvieskia įsiplieskiančių jausmų šviesa. 

Eleonora daili, ypač gražūs jos plaukai, "ilgi, auksiniai". Ji mažytė ir smulki, nosis tiesi, veidas apskritas. Šiame tobulame kūne gailestį kelia tik jos "didelės, tuščios akys". Aišku, jei tos akys pastebimos, - mat Eleonora tokių "miklių kojų", taip drąsiai, "lyg angelo vedama", eina gerai žinomu keliu, kad daug kas net nemano esant ją aklą. Ji puikiai prisimena, kaip kokioje vietoje aidi žingsniai, čiuopia sienas, uodžia kvapus ir pagal tai suvokia, kur yra, "jos užtikrinta eisena - tikras stebuklas". Neiškart merginos aklumą pastebi ir Mikalojus. Taigi T. Chevalier įtikinamai kuria tarsi matančios neregės portretą. Įdomu, kad rašytoja ryškina ne negalią, - akcentuojama tai, kas yra tos negalios priešingybė: miklumas, drąsa, nuovokumas. Užuominos į angelo globą ir eisenos stebuklą suteikia Eleonoros charakteristikai ypatingo išskirtinumo. 

Eleonora, kaip ir dauguma neregių, turi puikią uoslę, klausą, lytėjimo subtilumą. Tie pojūčiai be galo stiprūs, romane jie - mylimo žmogaus šauksmas arba nemylimo atstūmimas. Štai Mikalojaus oda jai kvepia nuostabiai, mergina jaučia "saulės įkaitinto kaklo kvapą", Jokūbas, kurį perša tėvai, skleidžia avių šlapimo dvoką, o pati mergina mylinčiam Pilypui "kvepia melisa". Tai ne tik kvapai - tai meilės nemeilės, aistros neapykantos ženklai. Nuo kvapų neatsietina ypatinga vieta - Eleonoros puoselėjamas sodelis, kur ji jaučiasi laimingiausia, saugiausia. Sodas - drugelių, paukščių, įvairiausių augalų karalija - simbolizuoja Eleonoros mergystę, nekaltumą, tyrumą, grožį. Tai rojaus atitikmuo. Kaip tik čia, ant gėlių kilimo, mergina su Mikalojumi patiria tai, kas, rodės, jai nebus gyvenime skirta, - tikrosios aistros, malonumo palaimą. 

Eleonora pasižymi ir ypatinga klausa. Garsiai ošiantis aplink pasaulis, atsitrenkęs į aklą merginą, tarsi sušvelnėja, nes labai greitai pajuntama nedermė: Eleonoros balsas švelnus, tokia pati ir šypsena. Pilypas pasakoja: "Ji stovėjo šalia. Stengiausi nešliurpti alaus garsiai. Kai būnu su Eleonora, visada suvokiu, koks esu triukšmadarys - batai girgžda, dantys barška." Patyręs, kad merginai kiekvieno žmogaus eisena vis kitokia, ir suvokęs, kad pats to nejaučia, Pilypas sako: "Ji girdi tai, ko mes negirdime". Matome įdomią metamorfozę - negalia, kaip ir lazda, turi du galus: vienas, pasirodo, gali savaip trinktelėti ir matančiajam, nes nematantis jaučia tai, ko negali jausti regintysis. Iš balso mergina jaučia artimų žmonių nuotaiką, emocijas. 

Tas pat pasakytina ir apie lytėjimą: "Jos pirštai labai jautrūs ir įgudę. Kartais atrodo, kad jos akys pirštuose." Eleonora, nors ir nemato, šauniai darbuojasi tėvo dirbtuvėje, nes puikiai jaučia kiekvieną ataudų gumbelį. Susidaro įspūdis, kad tai, ką moka, Eleonora daro netgi geriau nei regintysis - štai Mykolui ji sako: "Per laisvai įtempti siūlai." Akla mergina pirštais jaučia netgi spalvas: "Raudona šilko švelnumo, geltona dygi, mėlyna riebi." O štai kaip Eleonora pirmąkart palyti mylimą žmogų: "Jis atsiklaupė priešais mane, ir aš rankomis paliečiau jo veidą. Jis turėjo minkštus plaukus iki pečių, jo smakras ir skruostai šiurkštūs nuo šerių. Plati kakta. Smakras su aštriu įdubimu. Abipus plačios jo burnos buvo po gilią raukšlę." Regis, mergina turi ypatingų jutimo galių: "Jaučiau, kaip abu vyrai spokso įsmeigę į mane akis." Jaučiama tai, kas turėtų būti matoma. Akivaizdus vienų pojūčių kompensavimas kitais, stipresniais, - veriasi subtilus nematančiojo pasaulis. 

Ryškėja ir Eleonoros charakteris. Ji - taip mano tėvas - "negali sau leisti prarasti savitvardos." Mergina paslaugi, geranoriška ir "laiminga, kai kas nors prašo padėti." Eleonora stengiasi kompensuoti savo negalią begaliniu darbštumu, uolumu, paslaugumu:" Visą gyvenimą stengiuosi būti naudinga, kad mano tėvai nejaustų, jog esu jiems našta." Mergina ravi, nešioja į stalą alų, padeda austi gobelenus. Ji savarankiška ( "Nemėgstu sakyti, kad ko nors nerandu"), įžvalgi - štai kaip Eleonora įvertina į Briuselį atvykusį paryžietį: "Tuščias pasipūtęs vaikinas." Kai Mikalojus primygtinai kamantinėja Eleonorą apie savo eskizus, trokšta pagyrų, ši tyli, nes "jai kuklumas patinka labiau nei pūtimasis." Mergina smalsi, turi svajonių - pavyzdžiui, labai norėtų "pabūti prie jūros ir patirti, koks beribis ir galingas gali būti vanduo." 

Romane apie Eleonorą sukasi trys vyrai. Tėvų ir Jokūbo sandėris Eleonorą gąsdina, tikra ir pasiaukojama meile aklą merginą myli Pilypas - jis vėliau tampa aklos merginos vyru ir svetimo vaiko tėvu. Pati Eleonora renkasi Mikalojų, su kuriuo ją suartina bendras darbas, - abu rūšiuoja naujas siūlų siuntas. Regis, pereinami visi meilės etapai: merginos pavyduliavimas (Mikalojus lankosi pas kekšes), noras pakankinti ("neplepėdavau su juo ir į jo klausimus atsakydavau trumpai"), noras paerzinti ("buvau greita surasti priekabių"). Paryžietis išradingas: siekdamas Eleonoros prielankumo, supainioja siūlus taip, kad mergina, norėdama juos išnarplioti, turi paliesti vyriškio pirštus. Grįžęs iš aludės Mikalojus išsitiesia šalia staklių, prie gobeleną siuvančios merginos kojų: "Kartais jausdavau, kad jis pasisuko į mano pusę." Aistros apimta Eleonora nesvarsto: "Žinojau, ko noriu. Man buvo tiek užginta tik todėl, kad mano akys nesveikos. Aš turėsiu tai ir visa, kas nutiks paskui." Nutinka, kas ir turi nutikti: paryžietis grįžta į Paryžių, akla mergina laukiasi kūdikio, "bėdą" ant savų pečių užsiverčia Eleonorą mylintis Pilypas. Beje, epiloge rašoma, kad pirmasis Eleonoros sūnus - jos ir Mikalojaus meilės vaisius - tapo dailininku. 

Dar vienas faktas. Briuselyje Mikalojus pakeičia savo piešinius - jie tampa pasikeitusių vyro aistros ir žavėjimosi objektų puikia iliustracija: aklos merginos motina Kristina įamžinama "Lytėjime", Eleonora - "Regėjime." Įdomu tai, kad Eleonora pavaizduojama būtent tame gobelene, kuris turi tapti matymo himnu. Argi tai ne simboliška? Ar matantis žmogus nėra pats akliausias? Štai ką sako Beatričė, viena iš romano veikėjų: "Jūs visi akli - taip ir nepamatėt, kaip jis myli ją." Jis - tai Pilypas, ištiesęs Eleonorai ranką, kai visi išsirikiavo merginos teisti. Akli, nes nepamatė, ką iš tikrųjų myli Eleonora, kas be galo myli ją. O kai Paryžiuje Mikalojus klausia Klaudiją, kuris gobelenas labiausiai jai patinkąs, išgirsta atsakymą, kad įspūdingiausia ta dama, kurios skreite prigludęs Vienaragis, - mat "ji liūdna, ji jau žino šį tą apie gyvenimą." 

T. Chevalier romaną "Dama su vienaragiu" galima perskaityti vienu atokvėpiu. Ši knyga tiems, kurie mėgsta neklimpstantį į filosofavimus, lengvai ir spalvingai austą tekstą. Tai liudija ir Eleonoros paveikslas: žybčioja smagios detalės, aprėpiama daug, bet tikrai nėra jokio kvapą gniaužiančio leidimosi į pasąmonės gelmes, nėra daug kam nemalonios rimties naštos. Visas kūrinys - lyg švelnaus vėjo supūsta kopa. Tuo lengva įsitikinti: visa, ką perskaitai, lyg smagi smėlio čiurkšlė čia pat teka ir kita - užmaršties - kryptimi. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]