KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

PASIRINKUSI ŽVAIGŽDES


Retkarčiais žmogui lieka paslaptis, ar jis pats pasirinko tam tikrą profesiją, ar žmogų pasirinko gyvenimas. Iki šiol į šį klausimą mėgina atsakyti ir silpnaregė Vera Volkova. Gyventi jai nėra paprasta. Kartais aplinkinius šokiruoja jos tiesmukiškumas. Silpnaregė dėl šio bruožo ne kartą yra nukentėjusi. Ji nemėgsta būti romi avelė. Dažniausiai visą tiesą žmogui iškloja į akis. Moteris negali nustygti vietoje. Ji visada ką nors veikia. O jei kam ryžtasi, tai neatidėlioja, neatitolina, kaip sakoma, kerta iš karto ir "iš peties." V. Volkova visuomet troško laisvės, savarankiškumo ir nepriklausomybės. Gal todėl ir tikrojo pašaukimo ieškodama keitė darbus. Jai teko paragauti ir bedarbės plutos. Silpnaregė sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis turėjo pasikliauti tik savo jėgomis, nes nebuvo tokių, kurie patartų.  

Po ilgų paieškų Vera Volkova apčiuopė tikrąjį savo pašaukimą. Pasak jos, tai - astrologija.  

 

Laisvė už mokyklos suolo 

Vera nuo pat mažens buvo priversta rūpintis savimi. Mergytė gimė turėdama regos sutrikimą, todėl jai teko mokytis Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Kaip pati pasakojo, sunkus charakteris išryškėjo jau prieš pirmą klasę: "Visą gyvenimą buvau savęs beieškanti asmenybė. Puldavau tai šen, tai ten. Matyt, likau tokia besiblaškanti iki šiol. Štai į mokyklą patekau dar prieš jos atidarymą. Artėjo 1975 metų vasaros pabaiga. Mokyklos darbuotojai ruošėsi pirmiesiems mokslo metams. Visi triūsė, valė šlavė, plovė. O aš visiems painiojausi. Viena mokytoja neapsikentusi liepė į virtuvę nešti lėkštes. Jas reikėjo nešti lėtai, atsargiai, pasidėjus ant abiejų rankų. Nejau aš taip ir nešiu! Viena lėkštė atsidūrė vienoje rankoje, kita - kitoje, o pati - bėgte! Auklėtoja L. Valentinavičienė, pamačiusi mane taip besidarbuojančią, kolegei tarė: "Neduok, Dieve, kad šitas vaikas būtų mano klasėje". Kaip tik mane rugsėjo pirmą dieną auklėtoja L. Valentinavičienė, įžengusi į klasę, ir išvydo. Vėliau su auklėtoja susidraugavome. Ji ne tik mane globojo mokykloje, bet dažnai veždavosi paviešėti namo ar į kolektyvinį sodą. Tapau auklėtojos šeimos nare. Mūsų draugystė tęsėsi iki pat jos mirties." 

Verai mokslas ne itin rūpėjo. Ji priklausė tokiems žmonėms, kuriems sekasi arba ne. Taip ir su dėstomais dalykais. Pažymių knygelę gražino penketai, o šalia pūpsojo dvejetai. Vera labiausiai nemėgo matematikos. Nors vėliau gyvenimas ją privertė skaičiuoti. Silpnaregė mėgo muziką. Turėjo gerą balsą. Deja, muzikos mokytis taip pat tingėjo. Vera nekantriai laukė aštuoniolikos metų, kad pagaliau galėtų būti laisva ir savarankiška - mat mokyklos sienos ją slėgė ir varžė. 

Sulaukusi aštuoniolikos metų, Vera atsisveikino su mokykla ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Tuo metu kito pasirinkimo nebuvo - tik kombinatas. Juokaudama ji mokytojams sakė: "Vogsiu dangtelius ir gerai gyvensiu." Muzikos mokytojas P. Kvedaras siūlė mokytis muzikos ir dainuoti aklųjų chore. Veros planai buvo kitokie. Ji norėjo išvažiuoti iš Vilniaus. Ne vien dėl to, kad čia yra nekenčiama mokykla. Priežastis - motina. "Mokydamasi vyresnėse klasėse, vasaromis dirbau Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate. Čia sutikau savo motiną. Susitikimas, švelniai tariant, abiejų nesužavėjo. Todėl, nenorėdama susidurti su savo motina, nusprendžiau išvažiuoti kuo toliau," - pasakojo V. Volkova. 

Silpnaregė pasirinko Klaipėdą. Ten tuometiniame kombinate įsidarbino paprasta darbininke. Vera skubėjo naudotis laisve. Pirmiausia susipažino su žmonėmis, baigusiais A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Buvę moksleiviai subūrė tvirtą kompaniją. Prasidėjo šėlionės bei pasilinksminimai. Tada neregiams ir silpnaregiams darbininkams pinigų nestigo - visi gerai uždirbdavo, gaudavo neįgalumo pensijas. Taip V. Volkova susipažino su būsimu dukters tėvu. Po metų susilaukė dukrytės, kurią pavadino Irma. "Aš labai nekantriai laukiau vaikelio. Svajojau turėti mergaitę. Aplinkiniai erzino, jog gims berniukas. Man tokios kalbos nepatiko. Po gimdymo sužinojusi, kad turiu mergaitę, labai apsidžiaugiau. Nusprendžiau ja besąlygiškai rūpintis ir duoti tai, ko pati nesulaukiau iš savo motinos, - meilę. Buvau labai jauna. Vaikelį auginau, kaip mokėjau. Aišku, padėjo vyras, nors oficialiai mes ir nebuvome susituokę,"- pasakojo silpnaregė motina. 

 

Ieškant tikrosios savęs 

Verai ėmė nusibosti kombinatas. Slėgte slėgė kasdieninė rutina. Mergina troško ištrūkti iš užburto rato. Už lango laikas skaičiavo 1992 metus. Kombinate pradėjo trūkti darbo, sumažėjo atlyginimai. Vieną dieną silpnaregė pratrūko. Susibarusi su cecho meistru, trenkė durimis ir išėjo. V. Volkova nusprendė gyventi iš gaunamos neįgalumo pensijos. Be užsiėmimo ilgai neiškentė. Už simbolinį mokestį ji prižiūrėjo vienos draugės verslininkės šunį. Ši moteris turėjo atsidariusi kavinę. Verslininkė pasiūlė krovėjos darbą. Silpnaregė nedvejodama sutiko. Kartu su kavinės savininke važiuodavo į parduotuves, bazes. Ten pirkdavo maisto produktus ir gėrimus. Vera pirkinius sunešdavo į automobilį, vėliau - į kavinę. Kai ko nors prireikdavo, silpnaregė nedelsdama ėjo pirkti. Ypač dažnai stigdavo alaus. Sunkiausia buvo nešioti maišus su bulvėmis ir morkomis. Kartais praeiviai vyrai, pamatę, jog moteris tampo didžiulius maišus, suskubdavo į pagalbą. 

Vera negali suprasti, kaip galima darbe ko nors nepadaryti ar išgyventi dėl negalios: "Esu moteris be kompleksų. Mėgstu iš savęs pasišaipyti. Kartais, nepamačiusi stiklinių durų ar lango, sakau - per stora aš šioms durims. Visi aplinkiniai pradeda kvatoti. O man to ir tereikia. Jeigu į ką nors atsitrenkiu ar ką apverčiu sakau - visiems pusakliams taip būna. Mes patys esame kalti dėl sau įsikalbėtų kompleksų. Dažnai girdžiu skundžiantis: "Parduotuvėse prekių kainos užrašytos smulkiu šriftu, įžiūrėti neįmanoma..." O aš teiraujuosi: "Tu pardavėjų klausei?" Atsako: "Ne, nepatogu." Man gyvenime yra vienas nepatogumas - per galvą mautis kelnes. Dėl regėjimo niekas nedaro problemos, jei pats jos nesureikšmini. Kasdienybėje daug ką lemia humoro jausmas, mokėjimas atsiriboti nuo apkalbų. Štai vežiojau dukrą mokytis į Vilnių. Kelionė ilga - penkios valandos. Su savimi turėdavau brailio knygą. Visiems įlipusiems į traukinį keleiviams labai smalsu, ką gi aš turiu. Keleiviai spėliodavo - tai nebylių raštas? Kiti manė - tai slaptas koduotas raštas, treti dar kokią fantastinę versiją pateikdavo. Iš tokių kalbų gardžiai kvatodavausi, aiškindavau - tai brailio knyga." 

V. Volkova kavinėje dirbo kelerius metus - iki pat bankroto. Bankrutavus kavinei nieko kito neliko, kaip vėl grįžti atgal į kombinatą. V. Volkova ten dirbo iki 2005 metų. Tais metais galutinai pasirinko naują gyvenimo būdą. Ją suviliojo žvaigždės - astrologija! 

 

Pašaukimas - astrologija 

Veros gyvenimas iš pagrindų pasikeitė 2000 metais. Moteris atsisveikino su gyvenimo draugu, pakeitė gyvenamąją vietą. Dažniausiai palikusi sena - atrandi nauja! Taip nutiko ir silpnaregei. Vera astrologiją atrado atsitiktinai. Kartą įsijungusi radiją išgirdo Nijolės Valaitytės-Wolmer vedamą laidą. Moterį sudomino laidoje gvildenta tema. Ji nuolat kiekvieną savaitę pradėjo klausytis šiosios. Laidos paskatino susimąstyti apie Dievą, apie skelbiamas katalikų bažnyčios dogmas. Vera Dievą rado ne vien bažnyčioje. Vėliau ji kultūros namuose pradėjo lankyti ezoterinį būrelį. Ilgainiui silpnaregė suvokė: kolektyvas - ne jai. Ji linkusi mokytis viena. Laikraštyje radusi skelbimą, kad sostinėje renkama mokinių grupė mokytis astrologijos nedvejodama paskambino. Nuo to skambučio prasidėjo nesibaigiančios kelionės į Vilnių, į "Du pasauliai" ezoterinių mokymų centrą. 

Nuėjusi pirmą kartą į užsiėmimus ir pamačiusi astrologinį ratą tariau: "Šį ratą aš jau esu dariusi." Mokytojas pažiūrėjo į mane ir tepasakė: "Gal ir darei." Mokytojas sudaręs pirmuosius grupės horoskopus pasakė, kad iš visos grupės astrologija užsiims tik Vera. Vėliau mokytojo žodžiai pasitvirtino", - mistiniais sutapimais dalijosi pašnekovė. 

Astrologijos mokslas - kelių etapų. Po pirmojo etapo neatsirado norinčių tęsti astrologinius mokslus. Vera turėjo pakeisti mokytoją. Ji pasirinko naują mokytoją. Silpnaregė mokosi iki šiol. Ji dėkinga už namų šilumą, moralinį palaikymą vilniečiams A. ir V. Montvydams bei klaipėdiečiams A. ir V. Mumgaudžiams. V. Volkova pasakoja: "Pirmuosius klientus susiradau naudodamasi "gyvo radijo" paslaugomis. Žmonės sužino vieni iš kitų. Norinčių būna daug. Sužinoję kainą nebenori horoskopo ar prognozės. Žmonės dažniausiai nesupranta, ką reiškia pasižiūrėti horoskopą. Norint tai padaryti reikia labai daug skaičiuoti. Neturint žmogaus asmeninio horoskopo negalima tiksli prognozė. Dažnai su savo klientais bendrauju elektroniniu paštu. Nemažai jų gyvena užsienyje. Juos surasti padėjo duktė. Ji gyveno Anglijoje. Aišku, užsienietis be garantijų nemokės pinigų. Todėl labai praverčia rekomendacijos." 

Silpnaregė sudarydama įvairiausius horoskopus, prognozes ar spėjimus nepasirašo tikruoju vardu ar pavarde. Astrologas dažniausiai turi savo slapyvardį. Veros slapyvardis - Dinwia. Iki šiol astrologė Dinwia parengusi dvidešimt du horoskopus. Kaip ji pati sako: "Aš esu dar labai jauna ir nepatyrusi astrologė." 

V. Volkova turi dar vieną pomėgį. Ji renka ir užrašinėja įvairiausius burtus. Jais mielai dalijasi su radijo stotimis. Artėja Kalėdos - stebuklų metas. Tegul ateinančiais metais išsipildo nors vienas jūsų noras.  

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]