LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Janina KURTINAITIENĖ
|
Janina Kurtinaitienė gyvena ir dirba Vilkaviškyje. Vilkaviškio literatų klubo "Seklyčia" prezidentė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Vilkaviškio skyriaus pirmininkė. Išleido eilėraščių rinkinius "Spindulių tavųjų sidabru", "Rasotos žolės tyla", organizuoja literatūrinius renginius rajono literatams. Pati yra daugelio konkursų prizininkė. Šiuo metu dirba Suvalkijos "Sūduvos" regioniniame kultūros centre renginių organizatore.
SUVALKIJAI
Iš visur visada Į Tave aš pareisiu. Ten, kur lygumos Žalios laukuos nuvingiavo, Kur maži ežerėliai Lyg negrįžtančių akys boluoja, Kur beržynuos manuos Užpustyta nebegrįžtanti Niekad vaikystė. Ten, kur paukščiai Dar vis tebegieda Gražiausią pasaulyje giesmę, Ten, kur medžiuos aukštuos Lyg maža kibirkštis Vis dar blaškosi negirdėti, Ir niekam neištarti žodžiai. Ten tas kraštas, Į kurį aš pareisiu - Numirt.
* * *
Neišeik - Juk žydės Mums dar vyšnios ir obelys, Neišeik - Juk klevai Degs ne kartą Rugsėjais Ir per lietų, Per žolę, Per sniegą Eisim mes, Susikibę už rankų, - Bus taip lengva Mylėt Ir nekęst, Ir atleisti, Kur lyg ašara Skaudžiai žibės Mūsų meilė Ant vienišo tako...
TĖVIŠKĖ
O, mano tėviške, Senom sakmėm pašaukusi mane, Lietuviškais audimo raštais įaugau į tave. Kur želia rūtos, žydi lelija. Kur praeitis lig šiol savais darbais gyva. O, mano tėviške, iš paukščio skrydžio, Savo istorija ir savo praeitim didi. Ir šuliniuose prie dulkėto kelio - Nuo žemės lig dangaus su manimi.
* * *
Ramybė vakaro Alsuoja man į veidą Ir vienišumas slepiasi Nueinančios dienos ritme, Ne kartą jau teista, Ne vieną kartą šlovinta, Ramiai stebiu nueinančią tolyn save - Pro aukštumas, klaidas, pro neviltį, Ir nesvarbu, kiek kartų Kals prie kryžiaus dar mane... Dangus seniai jau viską man atleido - Taip laikina ir taip trapu, Ramybė vakaro alsuoja man į veidą Nurimo vėjas, Viskas iki liūdesio gražu...
VĖLINĖS. TĖVUI
Niekada negalvoju, Kad nevaikščioji, Šita žeme, Kad laiškų neskaitai, Kurie tau parašyti, Kad į mano gyvenimą Neateisi daugiau Nei pasmerkt, Nei atleist, Nei mylėti, Niekada negalvoju, Kad tavęs nėra Mano žemei, Mano ilgesiui, Mano vaikams, Kurių niekada nepaglostei, Bet kiek daug vaikuose, Tavęs, tėve, Aš žinau - Mano laiškus skaitai Savo liūdesio, Savo nerimo pirštais - - -
* * *
Nepyk - Turiu išeit, Kad nebegeltų Žaizdos vakarais, Prieš lietų, Kad nekvepėtų Tavimi atolo Nupjauta žolė, Kad neprimintų Naktį krintanti žvaigždė, Kad nekalbėtų tavimi Apsnūdę vakarais miškai, Nepyk - Išeisiu nuo tavęs, Nors gal labai skaudės.
* * *
Vienatvę mano - Nebeskauda. Išdavęs draugas - nebežeidžia. Nemeilę man - Seniai atleidau. Ar kas atleis Manas Klaidas?...
KUR NUEISI?
Kur nueisi? Kur sustosi, Jeigu niekas nebelaukia, Jeigu niekam nebereikia Tavo žodžių, nei širdies? Pelenais išpustė vėjas Tavo namą užu šilo, Ir kažin, ar dar dainuoja Ten žiogeliai vakarais? Senos obelys išrautos Iš tėvų ir tavo žemės. Nežinai, į kur nuskrido Vedę ten vaikus gandrai... Kai nugairins pikti vėjai, Kur pareiti man tada?..
|