NETEKOME

Alvydas VALENTA

TYLIAI GYVENO IR TYLIAI IŠĖJO

Spalio 9 d., sulaukęs garbaus 85-erių metų amžiaus, amžinybėn išėjo vienas iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kūrėjų ir nenuilstančių jos darbininkų, socialinių mokslų daktaras, publicistas Antanas Grigutis. Vienas iš nedaugelio dar likusių tarp mūsų žmonių, kurie negalėjo gyventi nesvajodami, nekurdami ir nestatydami. Gal nelemtas atsitiktinumas, gal susiklostė kokios kitos aplinkybės, tačiau apie Antano Grigučio mirtį ir laidotuves daugelis jį pažinojusių žmonių sužinojo per vėlai - nesuspėjo net atsisveikinti. Tyliai žmogus paskutiniuosius dešimt metų gyveno, tyliai ir numirė...  

Buvau turbūt tas, kuriam A. Grigutis davė paskutinį savo interviu. Tiesa, tai buvo prieš penkiolika metų - kalbėjomės Antano Grigučio septyniasdešimtmečio proga ir jis tada tryško energija, optimizmu, buvo kupinas sumanymų. Nė girdėti nenorėjo apie kokį nors poilsį ar pensiją. Tą sykį Antanas Grigutis prisiminė, kaip būdamas vaikas ilgesingai žiūrėdavo į Lietuvos pusę, - mat gimė ir vaikystę praleido Lenkijoje, Suvalkų apskrityje. Prisiminė jaunystę, kai buvo išvežtas darbams į Vokietiją, susižeidimą, mokymąsi ne tik Kauno, bet ir tuometinio Leningrado vakarinėje vidurinėje aklųjų mokykloje. A. Grigutis buvo vienas iš nedaugelio neregių, akis į akį susidūrusių ne tik su Lietuvos, bet ir su Rusijos aklųjų gyvenimu. Visa tai ir dar daug kitų dalykų išguldyta ir suguldyta 1983 m. išleistoje A. Grigučio prisiminimų knygoje "Keliai, mano keleliai".  

Kas buvo Antanas Grigutis - mūsų organizacijos kareivis ar generolas? Jis pats tąsyk sakė, kad visada buvo sumanymų pilnas, kunkuliuojantis katilas: užsukęs vieną darbą imdavosi kito - naujo, nežinomo, užtat įdomaus. A. Grigutis buvo tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Kauno kombinato ir LAD spaustuvės direktorius, LAD centro valdybos pirmininkas, ilgą laiką toje pačioje centro valdyboje vadovavo darbingumo atkūrimo skyriui. 1974 m. vienas iš pirmųjų neregių baigė Šiaulių pedagoginį institutą, po kelerių metų Maskvoje apsigynė mokslų kandidato (dabar - mokslų daktaro) disertaciją. Tąsyk, prieš penkiolika metų, jis dar vadovavo vienai namų statybos bendrijai ir didžiausių ekonominių pervartų metais Vilniuje, prie Gerosios Vilties mokyklos, pastatė du namus. Reikėjo tik paklausyti, kaip jis deklamuodavo Justino Marcinkevičiaus "Katedrą" ar "Daukantą"! Kuris iš mūsų, net literatūros žmonių, galėtų pacituoti bent kelias šių kūrinių eilutes? O jis "skeldavo" - tebūnie atleista už šį žodį - ilgiausius monologus ir dialogus. Taip ir norisi retoriškai savęs ir kitų paklausti: kas yra tikrasis išsilavinimas ir tikroji kultūra, internetas, megabaitai ir gigabaitai suvirškintos informacijos ar atmintinai išmoktas "Daukantas?"  

Rašant šias eilutes, neapleidžia vienas klausimas: Antanas Grigutis priklausė kartai, kuri statė, kūrė, tikėjo, kad rytoj bus geriau negu šiandien, o poryt - geriau negu rytoj. Ką sukurs ir paliks po savęs mano karta? Ar turime bent ketvirtadalį ar penktadalį to idealizmo, kurio turėjo tie, kam prieš pusšimtį metų buvo tarp dvidešimt ir keturiasdešimt? 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]