SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Vilmantas BALČIKONIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ KONFERENCIJOS


KonferencijojeŠių metų rugsėjo 29 - spalio 2 dienomis teko dalyvauti Vilniuje vykusioje konferencijoje "Neįgaliųjų įgalinimas ir dalyvavimas: inkliuzija į aukštąjį mokslą ir darbo rinką". Kol karšti įspūdžiai neatvėso, nusprendžiau pasidalyti su jumis tuo, ką mačiau, girdėjau, sužinojau... Taigi pamėginsiu aptarti konferencijos turinį, nevengsiu komentarų ir savų įžvalgų.  

Šią konferenciją surengė Lietuvos studentų sąjunga. Pagrindinė iniciatorė ir organizatorė - Rūta Ruolytė, Lietuvos studentų sąjungos socialinės integracijos koordinatorė. Džiugu, kad iniciatyva aptarti ir galbūt pagerinti neįgaliųjų padėtį Lietuvos universitetuose kilo iš studentų. Matyt, pilietiškumas, lygių galimybių idėjos nėra visiškai palaidotos po abejingumo, savanaudiškumo sluoksniu. Jaunoji karta, dairydamasi į Vakarų Europą, šių šalių patirtį ir vertybes bando aptarti ir įgyvendinti Lietuvoje.  

Į konferenciją susirinko įvairių organizacijų skirtingos patirties žmonės: dalyvavo atstovai iš 11 šalių (Jungtinė Karalystė, Airija, Belgija, Vokietija, Kroatija, Bulgarija...). Jei kalbėtume apie organizacijas, tai jos - nuo studentų atstovybių, už neįgaliuosius universitetuose atsakingų darbuotojų, dėstytojų iki už neįgaliųjų politiką valstybės lygmeniu atsakingų asmenų.  

Konferencijos atidaryme pasirodė netgi švietimo ministras, tačiau pats kalbos pasakyti neišdrįso (mat oficiali konferencijos kalba - anglų). O studentų atstovo kalba buvo tiksli, aiški ir, galėčiau pasakyti, netgi uždeganti. Drąsa ir, spėju, anglų kalbos žiniomis mūsų ministrą pranoko pirmas konferencijos pranešėjas Donatas Pečeliūnas, atstovavęs kurtiesiems studentams. Jis pasidalijo savo mokymosi mokykloje ir universitete patirtimi: Donatas yra Vilniaus dailės akademijos antro kurso architektūros specialybės studentas. Nuostabu, kad kurtieji išmoksta anglų kalbą ir gali ja kalbėti, o dauguma sveikatos sutrikimų neturinčių žmonių, net aplinkybių verčiami, nesugeba išmokti. 

Vienas iš įdomiausių ir išsamiausių pranešimų buvo Anglijos universiteto profesoriaus Alano Hursto (Alan Hurst) pranešimas "Darant universitetus prieinamus visiems bei aukštos kokybės politika neįgaliems studentams universitete". Alanas Hurstas mini du požiūrius į negalią. Nuo požiūrio tipo priklauso nuostatos, nuo šių - visuomenės veiksmai, įstatymai ir reali pagalba bei kita veikla. Vienas iš požiūrių - postkomunistinės visuomenės, kitas - "modernus", naujas, kai kam dar neįprastas požiūris į negalią. Yra mūsų visuomenėje į negalią toks požiūris: tai paties žmogaus problema, jo paties trūkumas, neleidžiantis būti visaverčiu visuomenės nariu. Šioje sistemoje pasigendama žmogaus ir visuomenės ryšio. Žmogus paliekamas vienas tvarkytis su savomis problemomis. Kitas, modernus, požiūris į negalią yra socialinis bei edukacinis: visuomenė supranta esanti atsakinga už neįgaliuosius, už jų dalyvavimą bendroje veikloje. Nuo klausimo "kas blogai su neįgaliuoju?" einama prie klausimo "kas blogai su atvirąja visuomene?" Vakarų Europoje pradeda vyrauti antrasis požiūris. Tai nulemia didelius pakitimus švietimo sistemoje, darbo rinkoje. Neįgaliųjų studentų daugėja Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje (žinoma, ne vienodais tempais). Ne taip greitai ir Vakarų šalys priima šią negalios koncepciją. Aiškiausia šios koncepcijos išraiška matoma Neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurią ir Lietuva yra pasirašiusi, bet dar neratifikavusi. Tinkamas požiūris į negalią padeda sudaryti sąlygas neįgaliajam rinktis.  

Alanas Hurstas pažymi, kad visuomenės situaciją atspindi kalbos vartojimas. Lietuviškas žodis "neįgalusis" jau iškart mus nuteikia, kad žmogus, turintis sutrikimų, kažko negali, yra nevisavertis. Kalbant apie švietimą siūloma terminą "mokymosi sunkumai" (learning difficulty) pakeisti į terminą "kitoks mokymasis" (learning difference). Tai galima pailiustruoti kad ir tokiu pavyzdžiu: jei aklas žmogus nori mokytis teisės, tai jo mokymasis naudojant šiuolaikines technologijas ir tinkamą pagalbą nėra blogesnis ar sunkesnis - jis tiesiog kitoks. Būtinybė mokymo sistemoms prisitaikyti prie įvairių studentų - štai pagrindinis klausimas ir ateities mokslo įstaigų uždavinys. 

Pranešėjas nurodė gaires sėkmingai pritaikytam universitetui vystytis. Visų pirma reikia aiškios informacijos apie universiteto prieinamumą, pritaikymą studentams su įvairiomis negaliomis. Informacija turi būti pateikta visiems prieinamu formatu. Prieš įstodamas į universitetą, asmuo turi žinoti būsimų studijų sąlygas. Turi būti sukurta neįgaliųjų aptarnavimo, pagalbos sistema. Rekomenduotina padengti mokymosi išlaidas neįgaliesiems. Reikalingos pašalpos neįgaliems studentams. Čia galima pateikti Anglijos pavyzdį. Bendroji pašalpa - iki 2100 eurų per mokslo metus. Vienkartinė pašalpa įrangai įsigyti - iki 6200 eurų. Pašalpa ne medicininės paskirties asistentui - iki 25000 eurų per metus. Šios sumos lietuvio akiai atrodo milžiniškos. Reikalingas dirbančio personalo ir dėstytojų mokymas, kaip dirbti su neįgaliaisiais. Pats mokymo procesas turi būti suorganizuotas taip, kad tiktų įvairias negalias turintiems studentams. Turi būti atitinkama techninė įranga bei metodiniai dėstymo pakeitimai. Taip pat ir vertinimas turi būti pritaikytas skirtingas negalias turintiems studentams. O po sėkmingų studijų - įsidarbinimas. Tam reikia karjeros patarėjų arba turi būti sudaryta galimybė tęsti mokslus. Galop neįgalus studentas turi įvertinti universitetą ir pasiūlyti pozityvių pakeitimų. Alano Hursto pranešimas, viena vertus, buvo ir "teorinis", kita vertus, ir idealistinis dėl to, kad Lietuvai iki tokio požiūrio - ir dėl finansavimo - reikės dar daug padirbėti. Bet man susidarė įspūdis, kad visi geri pasikeitimai Vakarų Europoje atsirado pasikeitus visuomenės ir valdžios požiūriui. Galbūt tai mano bandymas išvengti atsakomybės už neveiklumą, per mažos pastangos gerinti dabartinę neįgaliųjų situaciją, bet, manau, kad iniciatyva turi ateiti iš aplinkos arba iš valdžios "viršūnių". Tada prisijungia neįgalieji, derina poreikius, galimybes. 

Nuo antrosios konferencijos dienos pranešimai buvo suskirstyti į dvi sesijas - vienu metu vyko du pristatymai dviejose auditorijose. Tai kiekvienam suteikė galimybę rinktis įdomias ir aktualias temas. Keletas įdomesnių pranešimų. Airija pristatė savo patirtį dirbant su aukštosiomis mokyklomis ir universitetais. Mary O. Grady, neįgaliųjų paslaugų tarnybos direktorė, nupiešė gana "rožinę" situaciją. Studentų su negalia Airijos universitetuose daugėja, ir jų norima turėti dar daugiau. Žinoma, esama didelio finansavimo. Dirbama su aukštosiomis mokyklomis. Kuriami neįgaliųjų pagalbos centrai, pritaikomos patalpos. Net pavydas ima. Pranešime "Plėtojant universitetą kaip lygių galimybių vietą" mums daug artimesnę situaciją atskleidė Kroatijos atstovė Kristina Urban. Anot prelegentės, dokumentų, apibūdinančių neįgaliųjų teises, yra. Juos gali paskaityti kiekvienas. Visuomenė dažnai gana jautriai ir teigiamai reaguoja į neįgaliuosius: konkrečiai šnekant, žavimasi neįgaliaisiais, besimokančiais universitetuose, bet vien jautrumu, žavėjimusi nieko nenuveiksi - tai realios pagalbos neduoda. Išvada: trūksta realių veiksmų, gražių žodžių įgyvendinimo. Kai pats bendravau su Kristina Urban, mėginau lyginti Lietuvą ir Kroatiją. Iš pranešimo atrodė, kad situacija panaši abiejose šalyse, tačiau sulaukiau paprieštaravimo: "Jūsų šalis yra 20 metų pažengusi toliau, jei lyginame su Kroatija". Keista buvo girdėti apie tai savikritiškai lietuvio ausiai - visada esame pasiruošę būti sąrašo gale. Kokie gi argumentai leido taip teigti? Kroatė minėjo, kad pas mus neįgalieji finansuojami valstybės, esama nuolaidų mokant už mokslą, be to, Lietuvoje tam skiriama daugiau viešo dėmesio ir diskusijų. Štai toks žvilgsnis iš šalies į mūsų sistemą, ir jis mane pradžiugino ir nustebino. Juk gera būti ne sąrašo gale.  

Antrą dieną visi konferencijos dalyviai turėjo galimybę aplankyti Lietuvos universitetus: arba Vilniaus universitetą, arba Mykolo Romerio universitetą. Aišku, rodoma buvo tik labiausiai neįgaliesiems pritaikytos vietos: Vilniaus universitete - filosofijos fakultetas, kuris yra ne per seniausiai atnaujintas ir pritaikytas akliesiems bei žmonėms vežimėliuose. Tas pats - Mykolo Romerio universitete: rodomas tik naujasis pastatas, įrengtas pagal naujausius reikalavimus. Mykolo Romerio universiteto bibliotekoje paklausus, kiek žmonių ateina dirbti prie neregiams pritaikyto kompiuterio (kompiuterio su "Magnifire" programa, su CCTV kamera), atsakymas buvo - nė vienas. O juk ši įranga kainuoja nemažus pinigus. Vadinasi, arba poreikio nėra, arba poreikiai yra visai kitokie. Greičiau antrasis variantas: kiekvienas studijuojantis silpnaregis turi asmeninį kompiuterį su atitinkamomis programomis ir jam nėra jokio tikslo eiti prie viešojoje bibliotekoje pritaikyto kompiuterio. Ar yra kas tyręs, ko reikia neįgaliesiems? Ar yra universitetuose žmogus, atsakingas už neįgaliųjų reikalus, į kurį būtų galima kreiptis iškilus problemai ar tiesiog pirmą kartą įstojus į universitetą? 

Dažnai sakoma, kad pokyčiams nėra poreikio. Neįgaliųjų studentų yra labai mažai. Tačiau taip susidaro užburtas ratas. Kol aukštosiose mokyklose neįgalieji galės mokytis tik dėdami milžiniškas pastangas, nesulaukdami jokios pagalbos, tol studentų su negalia nebus daug. Taigi, jei nėra studentų, tai nėra ir poreikio. Kažkas turi išjudinti šį užburtą ratą, kažkas turi imtis iniciatyvos. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]