NEREGIAI UŽSIENYJE

MEILĖ SENAJAI FOTOGRAFIJAI

Didžiosios Britanijos Karališkojo nacionalinio aklųjų instituto (RNIB) leidžiamame žurnale "NB" ("New Beacon") yra rubrika "Tai aš mėgstu". Joje aklieji ir silpnaregiai pasakoja apie savo pomėgius. Šių metų liepos mėnesio žurnale silpnaregis pasakoja apie pomėgį fotografuoti senoviniu (neskaitmeininiu) fotoaparatu. Kenui Kynui (Ken Keen) iš Anglijos - 74 metai. Fotografija jis susidomėjo daugiau kaip prieš 50 metų. Tai fotografas mėgėjas. Savo pomėgio nemetė iki šiol, nors prieš 8 metus beveik apako. Neseniai japonai susuko apie jį televizijos filmą. Rugpjūčio mėnesį Bath mieste Didžiosios Britanijos Karališkosios fotografų draugijos patalpose buvo atidaryta šio fotografo personalinė nuotraukų paroda. Štai ką pasakoja Kenas Kynas.  

Per 50 metų esu išbandęs visokiausius fotoaparatus, aišku, ir 35 mm fotoaparatus, kokius turi dauguma žmonių. Kaip tik prieš apakdamas perėjau prie vadinamosios didelio formato fotografijos. Seniau didelio formato buvo vadinamos 12,5x10 cm ar 12,5x17,5 cm nuotraukos, bet dabar darau 25x20 cm nuotraukos. Turiu didelį iš raudonmedžio ir žalvario padarytą "Gandolfi" fotoaparatą, kuriuo tebesinaudoju. 

Per savo gyvenimą esu fotografavęs įvairius dalykus, tačiau labiausiai mėgau gamtą. Pastaruosius aštuonerius ar devynerius metus susidomėjau "bažnytine architektūra" - bažnyčiomis, katedromis. Man padeda draugas, taip pat fotografas mėgėjas, kuris visur mane vežioja. 

Dešine akimi visai nebematau, o kaire matau apie 10 procentų. Matau neryškius kontūrus, bet to pakanka, kad galėčiau fotografuoti. Tiesą sakant, specialistai man yra sakę, kad, netekus regėjimo, mano nuotraukų kokybė pagerėjo. Manau, taip yra todėl, kad sumažinau tempą, ėmiau dirbti lėčiau, viską gerai apmąstydamas. Kai ateinu į bažnyčią ar katedrą, iš pradžių pavaikštau, kad pajusčiau jos dvasią, suprasčiau, kur kas yra, ir tik tada fotografuoju. 

Per aštuonerius metus po apakimo susikūriau savo darbo metodą, apie kurį mielai papasakosiu, tikėdamasis padėti panašaus likimo žmonėms. Esu nemažai apie tai rašęs, bet trumpai mano darbo metodas yra toks. 

Iš pradžių turiu pajusti vietą, kurioje esu. Jei ketinu fotografuoti gamtą, tai padaryti truputį kebliau. O fotografuoti bažnyčias yra vienas iš sunkiausių uždavinių, nes labai svarbu teisingai parinkti išlaikymą ir kompoziciją. Mano regimoji atmintis taip pat vaidina didelį vaidmenį. Aštuonerius metus esu beveik aklas, tačiau iki tol mačiau gerai, todėl atminty išlaikiau daugybę gyvų vaizdinių. Patirtis taip pat svarbi. Žinau, kaip atrodo bažnyčia iš vidaus, žinau, kad altorius būna rytinėje pusėje, o saulė anksti rytą šviečia pro tą langą. 

Kai pajuntu, kokia yra bažnyčios dvasia, tada, naudodamasis vien lytėjimu, nustatau fotoaparatą. Norėdamas sukomponuoti nuotrauką, naudojuosi dviem mažomis ryškiomis lempomis, kurias pastatau prieš fotoaparatą. Žiūrėdamas per vaizdo ieškiklį, jas vos galiu įžiūrėti, bet jei jas matau, žinau, kad tai, kas yra už jų, pateks į mano nuotrauką.  

Naudojuosi fotografavimo trikoju, nes fotografuojant senų bažnyčių interjerą, būna tamsu, todėl išlaikymas turi būti nuo 15 iki 30 minučių, kartais net valanda. Blykstės nenaudoju, nes ji nustelbtų mano pagalbines lempas, kurios padeda orientuotis fotografuojant. Kaip ten bebūtų, bet man labiau patinka natūralus apšvietimas, ką ir kur befotografuočiau. 

Kyla klausimas, kaip nustatyti ryškumą? Šiam tikslui pasikliauju lęšio židinio nuotoliu ir nusistatyta diafragma. Diafragmą nustatau visada tokią pačią - F32. Fotoaparatas susideda iš galinės plokštelės, kuri laiko juostą, ir iš priekinės plokštelės, kuri laiko lęšį. Jos visai atskiros, sujungtos tik fotoaparato dumplėmis. Fotoaparatas nustatomas parenkant tam tikrą atstumą tarp lęšio ir fotojuostos. Jei atstumą nustatau tiksliai, žinau, kad viskas, nuo metro iki begalybės, bus ryšku. Mano gudrybė ta, kad naudoju medinį pagaliuką, maždaug 15 cm ilgio, su kuriuo nustatau atstumą tarp priekinės (lęšio) plokštelės ir galinės (juostos) plokštelės, - tada žinau, kad viskas bus ryšku. 

Pasidarius tokią matavimo lazdelę ir nustačius atstumą viską reikia kartoti kiekvieną kartą fotografuojant. Esu padaręs šimtus nuotraukų, aišku, ir parodoms skirtus darbus, ir visada jos buvo ryškios. Tiesą sakant, geriau taip nei pasikliauti regėjimu, nes regėjimas gali kisti, o naudodamasis šiuo metodu būni tikras, kad lęšis nustatytas tinkamu atstumu. 

Nufotografavęs objektą, nuotrauką ryškinu pats, o tai didelis malonumas. Juk ryškinti vis tiek tenka tamsoje, o man tai nesudaro keblumų. Naudojuosi senaisiais procesais, kuriuos Foksas Talbotas išrado net prieš 160 metų! Dubenyje pats maišau chemikalus, kartais kiek prilaistau, bet nieko baisaus. Jei tikrai nori, gali padaryti neprastų dalykų! 

Paskutinis darbas - išspausdinti nuotraukas. Fotopopieriaus nenaudoju. Imu vatmano lapą, iš anksto jį nutepęs paties pasidaryta emulsija. Ekspoziciją darau su ultravioletine lempa, o kartais atsisėdu sode su gero šalto alaus buteliu ir, jei diena giedra, ekspozicijai naudoju saulės šviesą! 

Jau padarytos nuotraukos negaliu gerai įžiūrėti, bet susidarau bendrą vaizdą. Atmintyje turiu išlaikęs gana aiškų vaizdą to, ką fotografavau, - padeda "vidinė akis", atrodo, taip ji vadinama. Padaręs nuotrauką, matau pagrindines formas ir nusprendžiu, ar mano nuotrauka gera, bet techninių detalių negaliu patikrinti. Čia man reikia kito žmogaus, kuris pasižiūrėtų ir pasakytų:  

- Nuotrauka gera. Atidėk parodai. 

Man labai liūdna, kad dabar niekas nesidomi senąja fotografija - vien tik skaitmenine. Man sakoma, kad su skaitmeniniu fotoaparatu labai lengva dirbti. Bet aš nenoriu, kad būtų lengva! Kaip tik dažnai juokauju, kad norėčiau prisirišti vieną ranką prie kūno, kad būtų sunkiau. Kuo gyvenime daugiau sunkumų, tuo daugiau malonumo, kai kas nors pasiseka. Jei esate tikri entuziastai, manau, sutiksite, kad senovinis būdas naudojant fotojuostą - pats geriausias. O jei turite kokių nors regėjimo sutrikimų, spoksojimas į kompiuterio ekraną nepadės. Nors naudojuosi vaizdo didinimo kompiuterine programa, vis tiek man nuo kompiuterio skauda galvą, todėl prie jo prisėdu tik kai reikia daryti užrašus ar pasitikrinti elektroninį paštą. 

Savo nuotraukų nepardavinėju, nes jos būna vienetinės, daugiausia - du egzemplioriai, o aš nenoriu su jomis skirtis. Jas rodau parodose. O neseniai mane nufilmavo Japonijos televizija, kai fotografavau Kembridže, kabinau nuotraukas Londone, kviečiau dailės studentus ateiti jų pasižiūrėti. 

Priklausau Karališkajai fotografų draugijai. Kelis kartus dalyvavau jos rengtose parodose. Prieš ketverius metus tapau Neįgalių fotografų draugijos nariu. Net ir būnant beveik aklam, galima labai daug padaryti, pajusti fotografavimo malonumą, išbandyti čia savo jėgas.  

Keno Kyno nuotraukų paroda visą rugpjūtį veikė Didžiosios Britanijos Karališkojoje fotografų draugijoje (www.rps.org).  

Parengė Audronė GENDVILIENĖ 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]