LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vilija DUMBLIAUSKIENĖ
|
* * *
Tu, naktie, šviesias mintis pavogus Visą amžinybę velniškai šaipeis. Brido žvaigždės per rasotą sodą Tik per ašaras to švento džiaugsmo nejutau.
Ir kodėl tuomet man niekas nepasakė, Kad prarasti - daug lengviau negu atrast. Ir žiojėjo šaltos pelkių akys Daug ryškiau už sielą šildančias žvaigždes...
Bet dabar - tik džiaugsmą, tiktai viltį Kviesiu, šauksiu - ar beatsilieps? O troškimas toks stiprus, kad noris kilti Virpančiais sparnais ligi dangaus -
Gal ir gulbė žudančiam lede įšalus Šitaip jaučias, nusišypsant saulei rytmečio žvarboj. Bet gi būna kartais, jog visai pražuvęs Vėl naujai pakyla augti ir žydėt... -
* * *
Kažkada toks jau vakaras buvo Daug sunkesnis už šviną sunkiausią. Visos gerosios mintys pražuvę Širdyje klaikūs skersvėjai daužosi.
Tuščios rankos - daug kartų tuštesnės Nei apmiręs lapkričio medis... Vienuma už save vienišesnė Jau kvatoja namus sau atradus.
Ir ne lietūs perkūnijai trankantis Trapią ugnį užpylė, užliejo - Tik pražudė ją žodžiai, lyg akmenys Verkia meilė save apglėbusi - -
* * *
Paukščių besiblaškantys pulkai Danguje užrašė ilgus laiškus - Kas gražu - pasibaigė per greit - Jau visur išsiskyrimo žymės aiškios.
Bet juk baigiantis - prasideda kažkas - Tiktai kaip nelengva visa tai suprasti! Jeigu laimės tiek mažai, o negandos vis svilina rankas Palinkėki darganoj švieselę sielai rasti ...
* * *
Smilksta vystančiais lapais dangus. Pušys saule, lyg meile užlietos. Byra karštas šermukšnių lietus. Širdimi šitą šviesųjį džiaugsmą paliesiu.
Tik suplėšyki, vėjau, greičiau Tas kibiąsias voratinklių pinkles. Tyliai šiugžda keistuolis ruduo Ir vorai - lyg kėsintųs visam mus išskirti.
Jie apraizgė tais laumių plaukais Nuoširdumą, švelnumą, draugystę... Jau balsu nemokėsiu pašaukt - Vien saulėgrąžos kvies atsigrįžti - -
* * *
Kai žvilgės pro tirštą rūką mėnesiena, Silpnas kūnas degs nuo spjaudančių ugnim minčių. Siela siela, tu tyroji paukšte, Ar sulauksi ryto ir gaivinančių vėsa rasų? -
Ir tuomet saldi jausmų iliuzija sukyla, Veržias, liejasi širdies upokšniais sklidinais - Ir tikiu, jog ten kažkur, galbūt beribėje erdvių platybėj Mūsų sielos susitiks lyg švelnūs tropikų drugiai.
* * *
Tie sekmadieniai - lyg išmalda šalia bažnyčios. Gal truputį gėda, gal ir nejauku... Atlieki kaip kokią šventą bėdą Ir vaizduojies, atsiskaitęs su kaupu.
Tik nerimsta, blaškos sielos vandenynas. Užslėpta kančia - kraupesnė, nei griūtis žaibų... Kokią prasmę tam alsinančiam sūkuryje atrasti? Pelkių prieblandoje klaidžiojam abu.
* * *
Aš pabėgsiu nuo to murzino lietaus. - Birs auksiniai saulės žiedlapiai ant skruostų. Baltas debesėlis, nusileidęs nuo kalnų. Lyg meilus kačiukas man prie kojų glustels.
Aš paspruksiu nuo šiaurinių gniaužtų pasmerkties - Plaukus iškedens magnolijom užburtas vėjas. Ilgesį bekraštį gūdžios gelmės nugramzdins, Jausiu, kaip aistringos bangos prie sužvarbusios širdies artėja...
Aš išmoksiu palmių kalbą, jos man pasakys, Kaip laimingai giliame tarpekly pasijusti. Bet bėgimas nuo savęs užnuodytom strėlėm grasins Ir uždraus šviesioms mintims širdy nubusti.
VASARA
O, apglėbk, apglėbk ir nepaleisk Tegu sielą išbučiuos kvapniausios tavo lūpos. Nuo šviesaus švelnumo tegu ašaros paplūs Sugrąžink svajonę į žavius nakties kerus įsupus.
Degs krūtinė nuo nevaldomos aistros, Ir tegul sau dega - negesinki. Šitas laužas tamsą slegiančią užpils, Ir nebus baisu savęs toje šviesoj išvysti...
|