LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

 


* * * 

 

Tu, naktie, šviesias mintis pavogus 

Visą amžinybę velniškai šaipeis. 

Brido žvaigždės per rasotą sodą 

Tik per ašaras to švento džiaugsmo nejutau. 

 

Ir kodėl tuomet man niekas nepasakė, 

Kad prarasti - daug lengviau negu atrast. 

Ir žiojėjo šaltos pelkių akys 

Daug ryškiau už sielą šildančias žvaigždes... 

 

Bet dabar - tik džiaugsmą, tiktai viltį 

Kviesiu, šauksiu - ar beatsilieps? 

O troškimas toks stiprus, kad noris kilti 

Virpančiais sparnais ligi dangaus -  

 

Gal ir gulbė žudančiam lede įšalus 

Šitaip jaučias, nusišypsant saulei rytmečio žvarboj. 

Bet gi būna kartais, jog visai pražuvęs 

Vėl naujai pakyla augti ir žydėt... -  

 

* * * 

 

Kažkada toks jau vakaras buvo 

Daug sunkesnis už šviną sunkiausią. 

Visos gerosios mintys pražuvę 

Širdyje klaikūs skersvėjai daužosi. 

 

Tuščios rankos - daug kartų tuštesnės 

Nei apmiręs lapkričio medis... 

Vienuma už save vienišesnė 

Jau kvatoja namus sau atradus. 

 

Ir ne lietūs perkūnijai trankantis 

Trapią ugnį užpylė, užliejo -  

Tik pražudė ją žodžiai, lyg akmenys 

Verkia meilė save apglėbusi - - 

 

* * * 

 

Paukščių besiblaškantys pulkai 

Danguje užrašė ilgus laiškus -  

Kas gražu - pasibaigė per greit -  

Jau visur išsiskyrimo žymės aiškios. 

 

Bet juk baigiantis - prasideda kažkas -  

Tiktai kaip nelengva visa tai suprasti! 

Jeigu laimės tiek mažai, o negandos vis svilina rankas 

Palinkėki darganoj švieselę sielai rasti ... 

 

* * * 

 

Smilksta vystančiais lapais dangus. 

Pušys saule, lyg meile užlietos. 

Byra karštas šermukšnių lietus. 

Širdimi šitą šviesųjį džiaugsmą paliesiu. 

 

Tik suplėšyki, vėjau, greičiau 

Tas kibiąsias voratinklių pinkles. 

Tyliai šiugžda keistuolis ruduo 

Ir vorai - lyg kėsintųs visam mus išskirti. 

 

Jie apraizgė tais laumių plaukais 

Nuoširdumą, švelnumą, draugystę... 

Jau balsu nemokėsiu pašaukt -  

Vien saulėgrąžos kvies atsigrįžti - - 

 

* * * 

 

Kai žvilgės pro tirštą rūką mėnesiena, 

Silpnas kūnas degs nuo spjaudančių ugnim minčių. 

Siela siela, tu tyroji paukšte,  

Ar sulauksi ryto ir gaivinančių vėsa rasų? -  

 

Ir tuomet saldi jausmų iliuzija sukyla, 

Veržias, liejasi širdies upokšniais sklidinais -  

Ir tikiu, jog ten kažkur, galbūt beribėje erdvių platybėj 

Mūsų sielos susitiks lyg švelnūs tropikų drugiai. 

 

* * * 

 

Tie sekmadieniai - lyg išmalda šalia bažnyčios. 

Gal truputį gėda, gal ir nejauku... 

Atlieki kaip kokią šventą bėdą 

Ir vaizduojies, atsiskaitęs su kaupu. 

 

Tik nerimsta, blaškos sielos vandenynas. 

Užslėpta kančia - kraupesnė, nei griūtis žaibų... 

Kokią prasmę tam alsinančiam sūkuryje atrasti? 

Pelkių prieblandoje klaidžiojam abu. 

 

* * * 

 

Aš pabėgsiu nuo to murzino lietaus. -  

Birs auksiniai saulės žiedlapiai ant skruostų. 

Baltas debesėlis, nusileidęs nuo kalnų. 

Lyg meilus kačiukas man prie kojų glustels. 

 

Aš paspruksiu nuo šiaurinių gniaužtų pasmerkties -  

Plaukus iškedens magnolijom užburtas vėjas. 

Ilgesį bekraštį gūdžios gelmės nugramzdins, 

Jausiu, kaip aistringos bangos prie sužvarbusios širdies artėja... 

 

Aš išmoksiu palmių kalbą, jos man pasakys, 

Kaip laimingai giliame tarpekly pasijusti. 

Bet bėgimas nuo savęs užnuodytom strėlėm grasins 

Ir uždraus šviesioms mintims širdy nubusti. 

 

VASARA 

 

O, apglėbk, apglėbk ir nepaleisk 

Tegu sielą išbučiuos kvapniausios tavo lūpos. 

Nuo šviesaus švelnumo tegu ašaros paplūs 

Sugrąžink svajonę į žavius nakties kerus įsupus. 

 

Degs krūtinė nuo nevaldomos aistros, 

Ir tegul sau dega - negesinki. 

Šitas laužas tamsą slegiančią užpils, 

Ir nebus baisu savęs toje šviesoj išvysti... 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]