LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Henrikas STUKAS

IŠLAIKYTI IŠKELTĄ KARTELĘ

Biržų kraštas garsėja ne tik savita gamta, istorija, bet ir savo žmonėmis. Tarp jų apie šimtas penkiasdešimt žmonių su regos negalia. Juos visus vienija Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Biržų rajono filialas. Organizacija turi savo patalpas. Čia yra įsteigtas dienos centras, kur vyksta intensyvus gyvenimas. Neregiai bei silpnaregiai mokosi amatų, dalyvauja meno mėgėjų būreliuose. LASS Biržų rajono filiale - permainų metas. Iš pirmininkės pareigų pasitraukė Angelė Dovydienėnė. Ją laikinai, iki rinkimų, pavaduoja silpnaregis dienos centro socialinis darbuotojas Vidas Macys. Laikinai einančio LASS Biržų rajono filialo pirmininko pareigas Macio teiravomės apie nepaprastą jo gyvenimą ir naujas pareigas. 

Gyvenimo druska - trauma 

Iš pirmo žvilgsnio Vido Macio biografija nėra išskirtinė. Gimė ir dabar gyvena Kučgalio kaime, Biržų rajone. Basakojė vaikystė nušuoliavo gimtojo kaimo kloniais ir miškais. Čia lankyta ir pradinė mokykla. Kiek ilgiau būta Papilio vidurinės mokyklos suole. Berniuką nuo pat mažų dienų lyg magnetas traukė technika. Jis ištisomis dienomis galėjo žiūrėti, kaip mechanizatoriai remontuoja traktorius. Vidas užaugęs svajojo tapti mechaniku. Baigęs vidurinę mokyklą savo senos svajonės neišsižadėjo, nors mokyklą baigė labai gerais pažymiais, kurie atvėrė kelią į aukštąjį mokslą. Vidas pasirinko Radviliškio 17-ąją technikos mokyklą, autošaltkalvio specialybę. Mokyklą baigė puikiai. Jaunuoliui automobilių remontas tapo ne tik mėgstamu darbu, bet ir savotišku hobiu. Tiesa, automobilius rimtai pradėjo remontuoti tik grįžęs iš sovietinės kariuomenės. Vaikinas įsidarbino autoservise. Darbdaviai džiaugėsi gavę tokį universalų specialistą. Vidas remontavo ne tik automobilių kėbulus, bet ir važiuokles, variklius ir kt. Deja, vieną dieną lyg iš giedro dangaus žaibas trenkė skaudi nelaimė. 

Tai nutiko 1985 metais. Vaikinas tą dieną remontavo automobilio kėbulą. Atšokusi metalo skeveldra pataikė tiesiai į akį ir įsmigo giliai dugne. Akis buvo visam gyvenimui pažeista. Nelaimės ištiktą darbininką išvežė į ligoninę. Jauno vyro laukė ilgas gydymas ir ne viena sudėtinga akies operacija. "Išėjęs iš ligoninės grįžau į darbą. Ten manęs laukė skaudus nusivylimas. Tada pirmą kartą pajutau - esu niekam nereikalingas. Darbdaviai greitai pamiršo mano traumą. Aš gi negalėjau atlikti kai kurių remonto darbų. Teko imtis kitokių darbų. Pradėjau rinkti suremontuotas mašinas. Deja, ir čia laukė nusivylimas. Pajutau, kad esu nereikalingas - po traumos prabėgus metams įsitikinau, jog su pamėgtu darbu teks atsisveikinti. Taip ir padariau," - pasakojo V. Macys. 

Išėjęs iš autoserviso, silpnaregis nenusiminė. Jį palaikė jaunatviškas optimizmas bei pareiga. Tuo metu Vidas jau buvo sukūręs šeimą. Jis grįžo pas tėvus. Mokykloje gavo kiemsargio darbą. Apsuptas vaikų darbavosi su šluota ir kastuvu. Darbas nebuvo sunkus. Aišku, už jį nedaug mokėjo. Praėjus keleriems metams silpnaregis gavo netikėtą pasiūlymą dirbti cukraus fabrike. Tiesa, ne pačiame Panevėžio fabrike, o agentu - atvežti Biržų rajone gyvenantiems neįgaliesiems cukrų. Iš pradžių cukrų pristatydavo 50, o po kelių mėnesių sąrašas pailgėjo - jau buvo apie 150 žmonių. Matydami, jog vienam silpnaregiui sunku aptarnauti tiek žmonių, darbdaviai davė pagalbininką.  

Po 1991 m. įvykių V. Macys vėl tapo bedarbiu. Jam neliko nieko, kaip tik grįžti į kaimą ūkininkauti. Silpnaregis ūkininkavo penkerius metus. Vidas pasakojo: "Netekęs darbo su šeima grįžau pas tėvus. Reikėjo gyventi. Laikėme kelias karves. Vieniems kaimo darbai stiprina sveikatą, o man atvirkščiai - sveikata sušlubavo. Ypač nesveika akis. Reikėdavo daug šienauti. Grėbiant, vežant, kraunant šieną - daug dulkių. Prasidėjo nuolatiniai nesveikos akies uždegimai. Akis pajuodo. Ūkį teko mažinti. Laimei, žmona susirado darbą. Tapau išlaikytiniu. Kelerius metus sėdėjau be darbo. Aišku, nuolat registravausi darbo biržoje. Deja, man tinkamo darbo nebuvo. Tiesa, 2003 m. kelis mėnesius gyvenau Vilniuje. Sostinėje buvo surengti socialinių darbuotojų kursai." 

Netikėtas pasiūlymas 

V. Macys niekad rimtai negalvojo, kad savo gyvenimą susies su socialiniu darbu. Deja, dažnai atsitinka taip: dirbi tą darbą, apie kurį rimtai negalvojai. Taip nutiko ir Vidui. Iš pradžių silpnaregiui pasiūlė socialinio darbuotojo vietą Biržų aklųjų dienos centre. Vyras ilgai nedvejojo, nes jam jau buvo pabodę būti bedarbiu. Nuo šių metų gegužės 1 d. V. Macys eina LASS Biržų rajono filialo pirmininko pareigas. "Man į atmintį giliai įsirėžė pirmoji darbo diena. Kaip tik tą dieną buvo susirinkę mūsų meno mėgėjai. Nuėjau su jais susipažinti. Šiek tiek nerimavau. Nežinojau, kaip mane priims. Patekęs į jų būrį atsipalaidavau. Aplink mane buvo tikrai mieli ir nuoširdūs žmonės. Senokai buvau taip maloniai bendravęs. Tai įkvėpė darbui. Suburti tokį gerą kolektyvą nėra paprasta. Tai didžiulis Angelės Dovydėnienės nuopelnas. Mano svarbiausia užduotis - išlaikyti pirmtakės aukštai pakeltą kartelę," - džiaugėsi V. Macys. 

Vidas, nors pirmininko pareigas eina laikinai, dirba iš visos širdies, kaip įprasta kaimo žmogui. Jis nėra kabinetinis pirmininkas. Ilgai neužsisėdi prie darbo stalo. Pirmininko tikslas - aplankyti ir susipažinti su visais rajone gyvenančiais neregiais ir silpnaregiais. Toks neįgaliajam rodomas dėmesys pasiteisina - žmonės nekantriai laukia apsilankymų. Aišku, pirmininkas atvažiuoja ne tuščiomis rankomis. Atveža kokią iš remėjų gautą dovanėlę. Šeimininkui svarbu ne lauktuvės, o galimybė pabendrauti, išsikalbėti. 

V. Macys, norėdamas žmones įtraukti į platesnę veiklą, tęsia pradėtą Angelės triūsą. Štai kad ir pažintinės ekskursijos. Per gegužės 21 d. vykusį Motinos ir Tėvo dienos minėjimą kraštiečio Seimo nario padėjėja savo lėšomis visai dienai išnuomojo autobusą - filialo nariai keliavo po Biržų rajono apylinkes, apžiūrėjo rajono įžymybes. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]