NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

TURIME VEIKTI KARTU...

"Visi keliai veda į Romą", - sakydavo viduramžių piligrimai keliaudami į amžinąjį miestą. LR Seimas - ne amžinasis miestas ir todėl į jį veda ne visi keliai. Vis dėlto kai kada pačiu keisčiausiu būdu jie susibėga ar susikryžiuoja būtent čia. Per tris savaites - nuo balandžio 25-osios iki gegužės 14-osios - automatinės Seimo durys prieš neįgaliųjų organizacijų atstovus vėrėsi net du kartus.  

Balandžio 25 dieną LR Seime vyko diskusija "Neįgaliųjų integracija: turime veikti kartu". Diskusiją inicijavo Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas bei Europos informacijos biuras. Kaip sakė socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas, ši diskusija yra vienas iš Europos savaitės renginių ir skirta artėjančiai Europos dienai - gegužės 9-ajai. Šios dienos ar datos eina ir praeina, o pasakyti žodžiai - lieka, vienaip ar kitaip veikia tolesnį mūsų gyvenimą.  

Svarbiausią diskusijos pranešimą perskaitė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė. Anot prelegentės, kalbėdami apie neįgaliųjų integraciją, ją turime matyti kaip tam tikrą vieną sistemą. Kiekviena sistemos dalis yra svarbi, be kurios nors dalies sistema neveikia. Kas gi toji sistema? Tai paslaugos, specialieji poreikiai, neįgaliųjų ugdymas, profesinė reabilitacija, užimtumas, piniginės išmokos, techninės pagalbos priemonės ir t. t. Apie kiekvieną sistemos dalį galima kalbėti daug ir ilgai, ją vertinti, svarstyti jos trūkumus ir privalumus. Tačiau ir be didelių kalbų matyti, kad neįgaliųjų integracijos sistema Lietuvoje kuriama, kad blogiau ar geriau, tačiau ji veikia. Kitas dalykas, ar patys neįgalieji tomis sąlygomis - ta reabilitacijos sistema - patenkinti, o jeigu nepatenkinti, tai kodėl? Ne paslaptis, kad daugelis neįgaliųjų nei jiems siūloma integracijos sistema, nei kitais, jų gyvenimą įtakojančiais valstybės sprendimais, nėra patenkinti. Nepatenkinti ne dėl to, kad iš prigimties būtų pernelyg dideli niurnekliai, o todėl, kad kiekvienas žmogus (bent jau Vakarų kultūroje) labdarą, paramą mieliau išmainytų į asmeninę laisvę, emocinę, finansinę ir kitokią nepriklausomybę. Trumpiau kalbant, kol neįgaliems žmonėms nebus sudarytos palankios sąlygos dirbti, užsidirbti, kol jie bus laikomi tik labdaros ir paramos objektais, tol visos reabilitacijos ir integracijos programos bus truputį neįgalios.  

Tačiau grįžkime prie diskusijos. Keletas skaičių, kuriuos pateikė prelegentė. Lietuvoje praėjusiais metais gyveno 253 tūkst. vienokią ar kitokią negalią turinčių žmonių. Daugiausia iš jų - 68 proc. - turėjo vidutinę negalią (darbingumas 30- 45 proc.), sunkią negalią (darbingumas iki 25 proc.) turi 13 proc., lengvą (darbingumas nuo 55 proc.) - 19 proc. Apie 170 tūkst (68 proc.) yra darbingo amžiaus, 26 proc. - pensinio amžiaus neįgalieji. 6 proc. - neįgalūs vaikai. Berniukai neįgaliais tampa dažniau negu mergaitės, tačiau vėliau neįgalių moterų skaičius didėja. Diskutuojant mėginta kelti klausimą, kodėl būtent tokios tendencijos? Atsakymai, deja, vyrų nenaudai: vyrų gyvenimo trukmė trumpesnė, daugiau vyrų žūsta, be laiko miršta, taigi ir neįgaliųjų tarp jų mažiau. Praėjusiais metais profesinės reabilitacijos kursą baigė 355 neįgalieji. Tam panaudota 7 mln. litų. Deja, įdarbinta tik apie pusę. Šiais metais planuojama: kursą baigs apie 400 žmonių, šiam reikalui ketinama skirti beveik 11 mln. Lt. Šiuo metu iš viso įregistruotos 73 socialinės įmonės, 53 iš jų - neįgaliųjų. Jose dirba apie 1600 neįgalių žmonių. Dabar socialines paslaugas gauna apie 127 tūkst. žmonių. Beveik 13 tūkst. žmonių gauna paslaugas namuose.  

Prelegentė paminėjo dar daugiau skaičių, rodančių, kiek dėmesio neįgaliesiems skiria Lietuvos valstybė. Negalima nesutikti, kad to dėmesio išties skiriama nemažai, tačiau esama ir problemų, dažnai net gana didelių, neatsakytų klausimų ir nesuprantamų situacijų.  

Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Genovaitė Paliušienė apžvelgė neįgaliųjų organizacijų vaidmenį ir vietą įgyvendinant Nacionalinę neįgaliųjų integracijos programą. Neįgaliųjų organizacijos, bendradarbiaudamos su valstybės ir savivaldybių institucijomis, gali gauti valstybės paramą savo programoms vykdyti. Praėjusiais metais Valstybės kontrolė atliko auditą ir sukritikavo neįgaliųjų organizacijų finansavimo modelį. Tą "kritiką" daugelis neįgaliųjų organizacijų ir pačių neįgalių žmonių jau pajuto savo kailiu. Akivaizdus įrodymas - antri metai iš eilės po tris mėnesius vėluojantys atlyginimai. Diskusijos metu G. Paliušienė pakartojo mintį, kurią jau ne kartą įvairiomis progomis yra sakiusi: "Valstybė finansuoja ne pačias neįgaliųjų organizacijas, bet jų pilietines programas. Išankstinį programų finansavimą valstybės kontrolieriai įvertino neigiamai. Programas neįgaliųjų organizacijos pateikia kiekvienais metais. Jas reikia įvertinti, su jų vykdytojais pasirašyti sutartis ir tik tada skiriami pinigai. Todėl visiško ir tolygaus finansavimo nuo metų pradžios neįgaliųjų organizacijos negali tikėtis."  

Valstybės kontrolieriai pasiūlė, kad daugelis neįgaliųjų integracijos programų, ypač kalbant apie paslaugas, būtų finansuojamos per savivaldybes, o ne per neįgaliųjų organizacijas. Rekomendacijos plačiai svarstytos pačiose neįgaliųjų organizacijose, dėl jų daug ginčytasi. Išeities ieškojo ir departamentas. Jau 2007 metais nuspręsta atskirti neįgaliųjų asociacijų veiklos programas ir paslaugų rėmimo bendruomenėse projektus. Nuo 2008 m. tai padaryta. Neįgaliųjų reikalų departamentas dabar finansuoja dviejų tipų projektus: paslaugų bendruomenėje ir neįgaliųjų organizacijų (asociacijų) veiklos rėmimo projektus. Balandžio 28 d. socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė pasirašė tai reglamentuojantį įsakymą.  

Vienas svarbiausių valstybės kontrolierių priekaištų buvo tas, kad lėšos neįgaliųjų nepasiekia arba pasiekia per daugybę tarpininkų, todėl siūlyta neįgaliųjų integracijos programas vykdyti ne per neįgaliųjų organizacijas, bet per savivaldybes. Neįgaliųjų organizacijos tam karštai priešinosi ir tebesipriešina. Svarbiausi argumentai: daugelis savivaldybių bent kol kas nepasiruošusios vykdyti neįgaliųjų socialinės integracijos programas, neturi žmonių, patirties; neaiški atsiskaitomybės ir atsakomybės už panaudotas lėšas ir nuveiktus darbus tvarka. Neįgaliųjų reikalų departamentas su valstybės kontrolierių rekomendacijomis sutiko ir pradėjo rengti naują neįgaliųjų organizacijų finansavimo modelį. Pagal jį paslaugų bendruomenėje programos (tai sudarytų maždaug 75 proc. viso neįgaliųjų programų finansavimo) turėtų būti perduotos savivaldybėms. Tai ketinta padaryti nuo kitų metų, tačiau, anot G. Paliušienės, jau dabar aišku, kad pozicijų su neįgaliųjų organizacijomis suderinti nepavyks, o ir šiaip iškyla įvairių techninių klausimų, todėl savivaldybėms vykdyti šios programos anksčiausiai bus perduotos tik nuo 2010 metų.  

Diskusijoje nemažai dėmesio skirta neįgaliųjų užimtumui, įdarbinimui, tačiau daugiausia buvo klausimų, susijusių su socialinėmis įmonėmis, jų finansavimu. Šių eilučių autorius leido atkreipti diskusijos dalyvių dėmesį į tai, kad socialinės įmonės buvo ir bus reikalingos, tačiau kažin ar galima apsiriboti vien jomis - neįgaliuosius įdarbina privatūs darbdaviai, verslo struktūros, o koks šiame procese valstybės institucijų - Seimo, ministerijų, atskirų departamentų vaidmuo? Neteko girdėti, kad kuri ministerija ar kita valstybės institucija būtų įdarbinusi ar pradėjusi steigti darbo vietas neįgaliesiems - kokią tada teisę turime reikalauti tai daryti iš privačių darbdavių?  

Gegužės 14 d. neįgaliųjų programų finansavimo reikalai dar kartą svarstyti Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto posėdyje. Komiteto pirmininkas A. Sysas įžanginiame žodyje pastebėjo: "Gandrai po Lietuvą nešioja ne tik vaikus, bet ir gandus. Tie gandai esą socialinių reikalų ir darbo komitetas nebeleidžia skirti pinigų neįgaliųjų organizacijoms, esą reikalauja neįgaliųjų integracijos programų vykdymą perduoti savivaldybėms. Komitetas nieko nedraudžia ir nereikalauja. Taip, mes sakėme: pinigų kontrolę reikia griežtinti - tą patį pastebėjo ir valstybės kontrolieriai, tačiau tai dar nereiškia, kad reikalaujame pačias neįgaliųjų integracijos programas perduoti kažkam, kas jas vykdytų geriau".  

Komiteto nariams G. Paliušienė pristatė naująjį, departamento parengtą, neįgaliųjų programų finansavimo modelį, apie kurį kalbėjo ir balandžio 25-osios diskusijoje. Klausimų komiteto nariai pateikė įvairių, tačiau bene svarbiausią uždavė Seimo narė Irena Degutienė. Jos klausimas skambėjo maždaug taip: "Neįgaliųjų organizacijos buvo sukūrusios tam tikrą struktūrą, vykdė veiklą. Blogiau ar geriau, bet tokia veikla vyko. Dabar gi norime viską ar beveik viską perduoti savivaldybėms motyvuodami tuo, kad neįgaliųjų organizacijų sukurtas veiklos modelis turėjo daug trūkumų. Ar ne geriau vis dėlto būtų toliau tobulinti jau veikiantį modelį, tegu kai kada ir ne visai sėkmingai, užuot kūrus naują ir eksperimentavus? Turės praeiti penkeri ar dešimt metų, kad pamatytume, ar eksperimentas pasisekė."  

Tobulinti tai, kas sukurta, ar kurti nauja? Klausimas savo rimtumu gal ir neprilygsta hamletiškajam "būti ar nebūti", tačiau nelabai jam ir nusileidžia. Gegužės 14-osios Seimo komiteto posėdyje tuo dar kartą įsitikinta. Kalbant biurokratų kalba, neįgaliųjų programų finansavimo ir perdavimo savivaldybėms klausimas tebelieka atviras. Anot A. Syso, prie jo dar teks grįžti. Kada ir kiek kartų - niekas nežino. Tikrai aišku viena - niekas kol kas neaišku. Kitas klausimas, ar neaišku todėl, kad iš tikrųjų neaišku, kad neįgaliųjų organizacijos yra priėjusios tam tikrą kryžkelę, ar todėl, kad "drumstame vandenyje" gaudyti žuvis visada lengviau ir patogiau? Patogiau pačiam pasislėpti, parodyti, kad kažką veiki ir nuveiki. Nekursime naujų sąmokslo teorijų, tačiau neapleidžia mintis, kad neįgaliųjų organizacijos šioje situacijoje žaidžia kažkieno joms sąmoningai ar nesąmoningai primestą žaidimą. Jeigu taip, tada jos pačios pirmiausia turėtų apsispręsti, nori šį žaidimą žaisti toliau ar nenori? Jeigu nori, jeigu tokia "padūmavusi" situacija jas tenkina, tai aiškumo ir tikrumo bent artimiausiu metu nelaukime. Jeigu netenkina, tada iš pačių neįgaliųjų organizacijų turėtume sulaukti daugiau ryžtingumo, nekonformistinės laikysenos, o kartu ir skaidrumo, atvirumo deklaruojant savo principus ir vertybes.  

Prisiminus balandžio 25-ąją vykusią diskusiją ir jos moto "Turime veikti kartu", taip ir norisi dar kartą retoriškai paklausti: "Ar tikrai visada veikiame, o jeigu veikiame - tai ar kartu"? 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]