TURINT LAIKO

Giedrė REČIŪNIENĖ

KŪNO KALBA

Kartais net nesusimąstome, kaip atrodome iš šalies kitiems žmonėms. Kartais neištarus nė žodžio, gerai mus pažįstantys žmonės jau gali pasakyti, kokia šiandien mūsų nuotaika. Mūsų veidas, judesiai daug pasako aplinkiniams. Dažnai, žmogaus nepakalbinus, o tik stebint jį, taip pat galima daug ką apie jį pasakyti. 

Taip yra todėl, kad mūsų veido išraiška, mūsų akys, rankų ir kojų laikysena sėdint ar eisena kur nors skubant daug ką liudija apie žmogų. 

Kartais žmogus sako viena, o galvoja visai ką kita. Tada jį išduoda kūnas. Prityrę psichologai, paprastai stebėdami žmogų, gali pasakyti, kada jisai meluoja ir nenori pasakyti tiesos, kada jis turi rimtų problemų ar yra nusiteikęs euforiškai. Netgi sveikinantis ir paduodant ranką, rankos paspaudimas taip pat charakterizuoja asmenybę. 

Mūsų senoliai sakydavo, jog išvaizda ir jo manieros pasako apie žmogų daugiau negu žodinis bendravimas. Taip jau yra gyvenime, kad apie žmones mes sprendžiame pirmiausia iš išvaizdos ir jų laikysenos. Ir būtent pirmasis įspūdis dažnai daug nulemia.  

Be drabužių, aksesuarų, plaukų ir odos išvaizdos, daug informacijos duoda kūno kalba: įėjimas, pasirodymas, kaip minėjau, rankos paspaudimas, kontaktas akimis (neregiai irgi turėtų, bendraudami su žmonėmis, laikyti galvą pakėlę ir atsukę veidą į pašnekovą, tarsi žiūrėtų jiems į akis).  

Asmeniniai mūsų įpročiai - linkčiojimas, nagų kramtymas, plaukų sukimas, lūpų timpčiojimas ir kiti kartais būdingi tik akliesiems įpročiai - yra taip pat mūsų kūno kalba. 

Mūsų veido išraiška irgi nusako tam tikrus mūsų nuotaikos pokyčius, emocinę būklę, charakterio bruožus. Ilgainiui netgi atsiranda tam tikrų raukšlių, kurios ir vadinamos juoko ar pykčio, susirūpinimo raukšlėmis. Vienų žmonių veidai visuomet atrodo besišypsantys ir malonūs, kiti gi iš karto gauna paniurėlio ar pikčiurnos etiketę. Patyrę psichologai iš pirmo žvilgsnio gali nusakyti žmogaus charakterį. Mes patys kartais sakome: jo labai piktas ar labai geras veidas. 

Delnai ir pirštai kai kuriems žmonėms tapo pagrindiniu informacijos apie išorinį pasaulį šaltiniu. Plonyčiai ant pirštų esantys receptoriai padeda akliesiems perskaityti brailio raštą. Švelniais pirštų prisilietimais bendrauja ir kurčnebyliai, ant pašnekovo delno "rašydami" žodžius. Kurčnebyliams rankos pakeičia ausis bei liežuvį. 

Pasak specialistų, gestai suteikia maždaug 50 proc. informacijos apie žmogų.  

Apie žmogaus išgyvenimus, jo būdą labai daug pasako jo rankos. Jos pagrindinis mūsų gynybos ir puolimo įrankis. Kai kurių tautybių atstovai, pavyzdžiui, italai ir ispanai, mėgsta "mosikuoti rankomis" prieš pašnekovo veidą labiau nei kiti. Gestai suvokiami nesąmoningai, kaip nesąmoningai daromos ir išvados, - tai nustatė dar Z. Freudas. 

Augdami išmokstame įmantresnių būdų apsaugoti save nuo nemalonios aplinkos. Iškilus psichologinei grėsmei ar diskomfortui, rankas susineriame ant krūtinės. Jos sukuria barjerą - jaučiamės saugesni. Ir jei esame labai susinervinę, ant krūtinės sunertos rankos bus labai priimtina poza. 

Labai stipriai suspausti delnai - taip, kad net oda pabąla, - į nepavydėtiną situaciją patekusio asmens poza. Manoma, jog stipriausias nusivylimo jausmas išreiškiamas sunėrus rankų pirštus, o alkūnėmis atsirėmus į stalą. 

"Rankos ant juosmens" - viena būdingiausių priešiškumo pozų. Paukščiai pašiaušia plunksnas, kai nori atrodyti stipresni. Sociologai tvirtina, jog žmonės, norėdami atrodyti didesni ir galingesni, taip pat naudoja pozą "rankos ant juosmens". 

Daugelio karališkų šeimų atstovai, mokslininkai, žymūs menininkai įpratę vaikščioti rankas susidėję už nugaros. Tai taip pat pasitikinčiųjų savimi ir jaučiančių savo pranašumą gestas. Tyrimai liudija: esant stresinėms situacijoms taip stovintis žmogus mažiau nervinasi, jaučiasi labiau pasitikintis. 

Mokytojai paprastai nemėgsta, kai mokiniai ramsto galvas rankomis. Gal todėl, kad šis gestas reiškia nuobodulį. Priimant nelengvą sprendimą, žmogus gali įnikti glostyti smakrą, graužti nagus ar kasytis pakaušį. 

Psichologai atkreipia dėmesį dar į vieną rankų judesių grupę, padedančią žmogui prisitaikyti esant naujoms situacijoms. Tai nevalingi judesiai (adaptoriai). Kiekvienas mūsų bent vienu iš šių judesių pasinaudoja: kalbėdamiesi barbename pirštais į stalą, manipuliuojame kokiu nors daiktu ar maigome kokią nors savo drabužių vietą. Kai psichologinis diskomfortas apmąžta, iš mūsų elgesio dingsta ir šie judesiai. 

Tad bendraudami su žmonėmis nepamirškime, jog kalba ir mūsų kūnas. Vertėtų prisiminti, jog ne visi mūsų kūno judesiai sukelia teigiamas emocijas aplinkiniams. Kaip mes save "pateiksime", taip mus ir priims. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]