IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

1948-ŲJŲ GARSO ĮRAŠAI

Manau, kad ne vienas skaitytojas, perskaitęs šio straipsnio pavadinimą, šiek tiek nustebs ir pagalvos, apie kokius įrašus čia kalbama. Juk tais sunkiais pokario metais daug ko nebuvo... Retas kuris turėjo radijo imtuvą, o apie magnetofoną ar garso įrašus, juo labiau apie įgarsintas knygas net nebuvo girdėjęs. Taigi - kas tai per stebuklas? Tačiau 1948 metai Lietuvos neregiams, ypač kauniečiams, yra svarbūs ir įsimintini. Būtent prieš šešiasdešimt metų LAD Kauno skyriaus meno saviveiklininkai - mišrus choras, vokaliniai ansambliai, solistai bei kanklininkė - įrašė 53 kūrinius. Tai pirmieji meno saviveiklininkų įrašai Lietuvos istorijoje. Bet apie viską iš eilės. 

1948 metų ankstyvas pavasaris  

Į Kauno radiofoną atvyko garso įrašų brigada iš Maskvos. Jie norėjo padaryti meno saviveiklininkų įrašus. Kauno valdžia suskubo ieškoti kolektyvų, kurie galėtų koncertuoti ir gerai pasirodyti, atstovauti Kauno miestui ir visai Lietuvai. Tuo metu Kauno aklųjų choras, vadovaujamas neregio kompozitoriaus ir dirigento Antano Adomaičio, buvo gerai žinomas, pelnęs puikių įvertinimų ir padėkų. Dalyvaudavo įvairiuose koncertuose, apžiūrose bei chorų varžybose - tada jos vadintos olimpiadomis. 1946 metų liepos mėnesį A. Adomaičio vadovaujamas choras buvo pakviestas į Vilnių dalyvauti pirmojoje respublikinėje dainų šventėje, o ten vykusiose Lietuvos chorų varžybose kauniečių mišrus choras pelnė pirmąją vietą. Tad neatsitiktinai Kauno miesto kultūros skyriaus darbuotojai kreipėsi į Kauno aklųjų mokyklą ir paprašė pakoncertuoti. Choro vadovas, sužinojęs apie tokią galimybę, suskubo ieškoti artistų, nes jau kitos dienos vakare kolektyvas turėjo pradėti daryti įrašus. Taip greitai suburti visus narius nebuvo lengva. A. Adomaitis prisimena: "Išsiunčiau pasiuntinius į visus pasaulio kraštus sukviesti dainininkų į skubią repeticiją. Mano džiaugsmui ir nuostabai kitos dienos vakare susirinko visi dalyviai - jų buvo keturiasdešimt". Tuo metu apie 70 procentų dainininkų buvo moksleiviai, kiti jau buvo baigę šią mokymo įstaigą, keletas dainininkų, kurie dirbo LAD sistemoje, buvo regintys.  

Kitos dienos vakare - tai buvo penktadienio septinta valanda - kolektyvas pradėjo dainuoti Kauno radijo studijoje. Iš pradžių svečiai iš Maskvos klausėsi "su mandagiu nepasitikėjimu", klausėsi dainų ir nekomentavo. Tačiau po kelių kūrinių svečių veidai nuščiuvo ir jie pradėjo daryti įrašus. Įsijautė ir mūsų dainininkai - dainavo vis geriau, su užsidegimu. Tą vakarą buvo įrašinėjama dvi valandas. Choro vadovas prisiminė, kad garso operatoriai ir režisieriai norėjo tęsti įrašus ir įkalbinėjo dainininkus tęsti darbą, bet pavyko sutarti, kad pabaigs tai daryti kitą vakarą. Šeštadienį koncertuoti sekėsi dar geriau: galima sakyti, kad kolektyvas puikiai įsijautė į savo vaidmenį ir norėjo kuo geriau sudainuoti. Maskviečiai taip pat buvo patenkinti - pageidavo vis daugiau kūrinių. Taigi buvo nutarta darbą tęsti ir sekmadienį. Tą dieną buvo įrašinėjami vokaliniai ansambliai ir kanklininkė Angelė Bradauskaitė-Poznanskienė. Trijų dienų rezultatas - 51 daina ir du kūrinėliai, paskambinti kanklėmis. Po šio didelio ir prasmingo darbo visi buvo patenkinti, visi kartu išklausė naujuosius įrašus. Dainininkai dėkojo garso operatoriams, o šie - atlikėjams. Svečiai išvykdami pažadėjo greitai sutvarkyti padarytus įrašus ir atsiųsti juos į Lietuvos radijo komitetą bei Lietuvos aklųjų draugiją. Tačiau praėjo daug dienų, mėnesių ir metų, o įrašų vis nebuvo. Tiesa, gerokai vėliau trejetas dainų buvo atsiųsta į Lietuvos radiją. 

Radinys po trisdešimt metų 

Kauniečiai dainininkai ir jų draugai vis laukė ir tikėjosi, kad maskviečiai duotą pažadą tesės. Tačiau bėgo metai, seno dainininkai, ne vienas ir mirė taip ir nesulaukęs savo dainų. Blėso ir prisiminimai apie reikšmingą muzikinį įvykį neregių gyvenime. Tačiau aktyvesni LAD veikėjai nenuleido rankų ir vis prisimindavo bei ragindavo kraštotyrininkus važiuoti į Maskvą ir patiems ieškoti lobio. Oficialios užklausos ir raštai rezultatų nedavė. Tada buvo nuspręsta važiuoti į paiešką ne tuščiomis. Anais, sovietiniais laikais, labai buvo paplitęs "dovanėlių" vežimas. Turėjo didelę paklausą lietuvių rūkytos mėsos gaminiai, trauktinės "Dainava" ir "Palanga". Tad vieną 1978 metų pavasario dieną Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriaus vedėjas Albinas Bagdonas išvyko į Maskvą, į visąsąjunginį radijo komitetą ir, aišku, ne tuščiomis. Maskvietės radijo darbuotojos, pamalonintos lietuvių vaišėmis, gana uoliai ėmė ieškoti senų įrašų. Šį kartą paieška davė rezultatų - dalis senųjų įrašų buvo surasta: devyniolika vokalinių kūrinių ir du kūrinėliai, paskambinti kanklėmis. Gaila, bet visų senųjų įrašų rasti nepavyko. Susikrovęs magnetofono juostas, naująjį radinį, A. Bagdonas grįžo į Vilnių.  

Naujai atgimę įrašai 

Džiugi žinia apie rastus senuosius įrašus greitai pasklido tarp muzikos mylėtojų - džiaugėsi tų dienų dalyviai ir liudininkai. Suprantama, labiausiai šiuo radiniu džiaugėsi choro ir ansamblių vadovas A. Adomaitis. Jis su bendraminčiais sumanė šiuos įrašus paskleisti, kad apie juos ir dainininkus sužinotų kuo daugiau žmonių. Kadangi dar buvo likusių gyvų to meto liudininkų, buvo nuspręsta jų prisiminimus įrašyti į magnetofono juostą. Po dvejų metų LAD garso įrašų namai išleido muzikinę kompoziciją "Radinys". Joje sudėti visi išlikę senieji įrašai ir dainininkų prisiminimai - choro vadovo A. Adomaičio, choro seniūno P. Vilimo, dainininkių A. Deltuvaitės, B. Grincevičiūtės, A. Bradauskaitės-Poznanskienės. Šioje muzikinėje kompozicijoje gana tikroviškai atkuriamas pokario metų Lietuvos neregių muzikinis gyvenimas Kaune, jų didelė meilė dainai. Darosi aišku, kokios dainos tuo metu buvo populiarios. Šie išlikę archyviniai įrašai papildo mūsų nacionalinį dainų lobyną ir yra labai vertinga medžiaga muzikologams, tyrinėjantiems praeitį.  

Skaitytojai, kurie susidomėjo šiuo "radiniu", gali jį rasti perrašytą kompaktinėje plokštelėje, kuri yra saugoma Lietuvos aklųjų bibliotekoje ir jos filialuose. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]