NAUJOS KNYGOS

Jonas ŠUKYS

PER BRASTOS AKMENIS

Gražus tamsiai raudono vyno spalvos viršelis: pašokęs į dangų žmogus gaudo nešančią vešlią šakelę poezijos paukštę. Ar pagaus? Ir raidės: Vaclovas Areima "Kodėl dainuoju".  

Tai jau septintoji poeto eilėraščių knyga, 2007-aisiais išleista Vilniuje leidyklos "Savo". 

"Kodėl dainuoju" - jau netrumpą gyvenimo kelią įveikusio poeto refleksijos. Tai apmąstymų, poetinių apibendrinimų, lyg ir prasidedančio atsisveikinimo knyga. Šitai ypač ryšku didžiausiame ir brandžiausiame pirmajame knygos skyriuje "Ką kalbėjo mūzos", kur poetiškai apmąstomas nueitas kelias, ieškoma atsakymų į gyvenimo prasmės, žmogaus paskirties šioje žemėje klausimus: 

Jau daug kam rankos nebespausiu 

Ir nenueisiu į svečius. 

Gražu kas buvo ir baisiausia, 

Daugiau jiems niekados nebus. 

Ieškant prasmės ar lemties atsakymų, prieinama ir prie Jo - kūrėjo, absoliuto: 

O kas bus ateity, 

Žmogus neatsakys, 

Nes mato, kas arti, 

O kas toliau - tik Jis. 

Šiame skyriuje yra keli puikūs eilėraščiai Motinai. Bet ir juose tvinksi gyvenimo prasmės, žmogaus paskirties motyvas: 

Štai jau ir man septyniasdešimt, mama, 

O tau lig šimto jau nebetoli, 

Bet mes vis vien statysim savo namą, 

Kol būsime gyvenimo kely.  

Kas be ko, yra ir lengvesnio, net ironiško žvilgsnio į gyvenimą: 

Mes atėjom čia pažaisti, 

Juoktis vieni iš kitų. 

Kaišom į ratus pagaikštį. 

Šiandien - aš, rytoj man - tu... 

Ir išeisim pasipešę, 

Kas pirma, kas iš paskos. 

Šiaip ar taip, atsakymo į tai, ko atėjom, kur dingsim, nelemta rasti niekam. Ir poetui lieka tenkintis daugtaškiu. 

Antrame knygos skyriuje "Kai širdis netyli" vyrauja meilės tema. Išeinant iš poeto žodžių "Ak! Buvo ten pieva, / Jaunystė, merga... / Dėkokime Dievui, / Kad žemė marga", galima pasidžiaugti, kad ir šis skyrius margas - kad meilė ne tik sentimentali, kaip kad jai dera, bet ir jaunatviškai siautulinga, dažnai labai kūniška, su nevaržoma epikūriška dvasia: 

Sveiks, pavasari pasiutęs! 

Tu mergaite, būk sveika! - 

Man priklauso tavo rūtos, 

Ne tik rūtos - ir ranka. 

Vis dėlto tikrosios meilės ilgesio rinkinyje daugiau negu bravūros: 

Aš ilgiuosi tavęs,  

O tavęs vis nėra. - 

Gal tokios ir iš viso nebūta. 

Tu turbūt tik mintis, 

Ne būtybė tikra, - 

Vos užgimusi spėji pražūti... 

Tikras jaudinantis širdies skausmas meilei sudužus, patyrus jos netekties, gal ir išdavystės kartėlį: 

Ir vėl į mano sielą nerimas sugrįš, 

Vaizduotė pieš svajas gražiausias. 

Ranka manoji laiškus tau slapta rašys, 

Bet tu tikrai nė vieno jų negausi. 

Neapeinamas ir pasiektos meilės laikinumas, nuvilianti jos kasdienybė: 

Ta meilė retkarčiais išnyra 

Kaip didelė skaisti žvaigždė 

Ar kaip saulutė viršum girios, 

Pakilusi mums suspindėt. 

Bet spinduliai tie nebešildo 

Nei mano, nei tavos širdies. 

Prasitariama, kad meilę - ko slėpti - komplikuoja akių tamsa ar vis greičiau bėgantys metai: 

Jau daug pavasarių, kai tau žibučių 

Ašai miške nepriskinu pirmų.  

Nebematau aš jų spalvos ir vietos.  

Paskutiniame, trečiajame, rinkinio skyriuje randame smagaus pasišaipymo, humoro. Štai kad ir tokia grakšti autoironija su netikėta pabaiga: 

O kai prigeriu lig soties, 

Tenka sunkiai pagiriotis. 

Ir kuomet išaušta rytas, 

Trokštu būti išganytas. 

O išganymas, kaip žinot, 

Vėl degtinė arba vynas [...] 

 

Kristus daug kančių patyrė, 

Bet tik vieną kartą mirė. 

Man šis veiksmas ne naujiena - 

Mirštu aš kone kas dieną. 

Žinoma, kai kam rinkinyje šis tas gali ir nepatikti. Gal švelnesnę klausą žeis viena kita pikantiškesnė detalė. Gal kas panorės didesnės poetinės raiškos įvairovės, tarkim, gausesnių ir ryškesnių metaforų, išradingesnių palyginimų. Gal kai kam klius, kad tai pernelyg tradicinė poezija, einanti maždaug nuo Maironio laikų. Bet ar ji blogesnė už naująją moderniąją? Čia jau skaitytojų nusiteikimo, jų skonio reikalas. Juk tradiciniais galima pavadinti ir Paulių Širvį, Joną Strielkūną. Ir Vaclovo Areimos knygą skaitydamas tradicinės poezijos mėgėjas išgyvens daug sielos virptelėjimų. Poetinių kibirkščių rinkinyje netrūksta. Tai geros poezijos privalumas. 

Vaclovo Areimos iš tiesų keliauta, perfrazuojant vieno jo eilėraščio eilutę, "per brastos akmenis", patirta ir šilta, ir šalta, todėl ir turima ką skaitytojams pasakyti. Kas liko nepasakyta - tikriausiai dar išsilies. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]