NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

PIRMOJI VAKARIENĖ TAMSOJE

"Žmonės kopia į kalnus, neria po vandeniu, kad patirtų naujų įspūdžių. Tačiau yra ir tokia patirtis, kai užgęsta šviesa: vieniems ji užgęsta trumpam, kaip dabar, kitiems - visam laikui." 

Tokiais žodžiais į susirinkusius svečius kreipėsi vakaro vedėja Salva Marcinkevičienė. Šviesa, vakaro vedėjai davus ženklą, iš tikrųjų užgeso ir beveik šimtas žmonių atsidūrė visiškoje tamsoje. Neišsigąskite: neįvyko jokia ekologinė nelaimė ir nepradedamas rašyti naujas siaubo romanas. Visi, čia atėję, apie tai buvo perspėti iš anksto.  

Vasario 27 dieną, tiksliau - tos dienos vakarą, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) įvyko pirmoji Lietuvoje vakarienė visiškoje tamsoje. Tiesa, renginių tamsoje yra buvę, galima prisiminti, kad ir praėjusiais metais surengtą poezijos popietę "Poezijos ir muzikos valanda tamsoje", vykusią Lietuvos technikos bibliotekoje. Tačiau toje popietėje nuolat žybsėjo fotoaparatų blykstės, na, ir šiaip nebuvo visiškai tamsu. Čiagi buvo visiška tamsa - neleista net fotografuoti, todėl veltui archyvuose ir metraščiuose ieškosite vakarienę įamžinusių nuotraukų. Nevarkite, jų nerasite! 

Tamsoje, centro valgykloje, vakarieniavo garbingi ponai ir ponios, daugiausia - šio centro rėmėjai, o juos aptarnavo mokiniai. Kaip sakė LASUC direktorė Angelė Daujotienė, vakarienė skirta prisiminti prieš aštuoniasdešimt metų buvusią vasario 28-ąją, kada duris atvėrė pirmoji neregių švietimo įstaiga Lietuvoje - Kauno aklųjų institutas. Tai buvo neregių švietimo, o kartu ir organizuoto aklųjų sąjūdžio pradžia. Be abejo, vakarienė ir švietimo jubiliejus - šiek tiek skirtingi dalykai, tačiau tą vakarą niekas iš jų ir nebandė "pagaminti" sumuštinio. Užtat ne kartą nuskambėjo žodis "patirtis".  

Tad kokia toji tamsos patirtis? Pirmiausia, reikia pasakyti, ji nebuvo tokia siaubinga ir gąsdinanti, kaip galėtų pasirodyti. Nesukėlė ir ypač didelių nepatogumų. Nors buvo visai tamsu, nors svečiai naudojosi ir lėkštėmis, ir šakutėmis, niekas nedužo ir nesudužo, joks svečias nei sau, nei kaimynui neįsmeigė šakute į ranką ir neišpylė ant drabužių valgio turinio. Tiesa, tai šen, tai ten pasigirsdavo prislopinti šūktelėjimai: "Salotos... trečią kartą smeigiu ir negaliu pasmeigti. Bulvės, ištieskite ranką, laikykite bulves! Jau kažkur ne ten įsidėjau..." 

Daugelis svečių prisipažino, kad didelį ir minkštą vištienos kotletą, kurį visiškai lengva atsignybti su šakute net nenaudojant peilio, valgę su pirštais. Buvo ir daugiau smagių nutikimų - kažkas užkliudė kažkokį laidą ir kolonėlėse trumpam buvo dingęs garsas, kažkuris stalas liko be marinuotų agurkų, tačiau tamsos patirtis neprislėgė nei vakaro dalyvių, nei pačios jo nuotaikos. Prie sklandžios įvykių tėkmės prisidėjo ir jaunieji padavėjai. Visiškai nematantys vaikai ir jaunuoliai po užtemdytą centro valgyklą judėjo greitai ir lengvai: lyg tikri profesionalai nešiojo ir dalijo patiekalus, rinko indus. Vakaro pabaigoje gavusi žodį akių gydytoja Rasa Bagdonienė jaunųjų padavėjų darbą įvertino šitaip: "Nueini į kokią kavinę, užsisakai valgyti - triukšmas, surenkamų indų, įrankių barškėjimas... Kas šį vakarą girdėjo barškant surenkamus indus ar šakutes?" Klausimas liko be atsakymo. O be atsakymo jis liko todėl, kad nei išnešiojamų, nei surenkamų indų ar šakučių skambėjimo iš tikrųjų niekas negirdėjo - profesionalai dirbo be triukšmo. Atsakymo nesulaukė ir kitas R. Bagdonienės užduotas klausimas: "Sakykite, kas iš jūsų sutiktų šią vakarienę iškeisti į vakarienę "Stikliuose?" "Stiklių" nenaudai tokių neatsirado.  

Negalima sakyti, kad vakarienė tamsoje praėjo labai linksmai ir nerūpestingai, tačiau ji buvo tikrai giedra ir skaidri. Prie šio skaidrumo daug prisidėjo vakaro vedėjos elegancija ir taktas, pačių vaikų nuoširdžiai deklamuojami eilėraščiai ir atliekamos dainos. Giedri ir skaidrūs buvo du vakarienės metu iš magnetofono juostos nuskambėję interviu. Mintimis apie gyvenimą, pasaulio suvokimą, savo negalią su S. Marcinkevičiene dalijosi nematančios merginos - Monika ir Loreta. Pačioje vakarienės pabaigoje ant stalų buvo uždegtos žvakelės, o paskui - ir įjungta šviesa. Daugelis reginčiųjų lengviau atsiduso ir grįžo į jiems įprastą pasaulį. Akliesiems buvo lengviau - jiems nereikėjo niekur grįžti ir prie nieko "adaptuotis", ir tai, be abejo, yra vienas iš neregystės privalumų...  

Po vakarienės norintieji galėjo palikti arbatpinigių arba moksleivių gyvenimo sąlygoms pagerinti paaukoti didesnę sumą pinigų. Bet pati vakarienė nebuvo labdaros vakarėlis įprasta šio žodžio prasme. Pavaduotoja užklasiniam ugdymui Giedrė Kazurienė: "Kasmet organizuojame renginį, į kurį kviečiame savo bičiulius, rėmėjus. Skiriasi jo formos. Šiais metais buvo pasiūlyta surengti vakarienę tamsoje - tai ir padarėme".  

Baigdami galėtume tik pridurti, kad užsienyje gana populiarūs restoranai, kur siūloma tamsoje papietauti ar pavakarieniauti, kitos tamsoje vykdomos akcijos ir atrakcijos. Žinoma, mada toks dalykas: eina ir praeina, ir nebūtina kiekvieno jos "klyktelėjimo" paisyti. Antra vertus, jeigu yra gerų minčių, idėjų ar patirties, kodėl gi tuo nepasinaudoti: nepasiūlyti papietauti ar pavakarieniauti tamsoje būsimiesiems politikams, visuomenės veikėjams, valdininkams? 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]