MINTYS

Erika ŠNARAITĖ

SUSTOK, PASAULI, AŠ NORIU IŠLIPTI


Redakcijos prierašas. Šis rašinys savo nuotaika galbūt labiau primena Vėlines, o ne sausio ar vasario pūgas. Vienas iš M. Bulgakovo "Meistro ir Margaritos" veikėjų sakė: "Rankraščiai nedega". Jam antrindami galėtume pridurti: geri tekstai nesensta ir nėra proginiai! Erikos Šnaraitės tekstas kaip tik toks. Erika dar moksleivė, mokosi integruotai Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje. Palinkėkime šiai gabiai merginai sėkmės!  

 

Stoviu prie tavo kapo. Jaučiu, kad kartu su manimi sustojo ir laikas. Tik vėjas it pamišęs plaiksto mano plaukus ir be gailesčio skverbiasi kiaurai į kūną. Gyvenimo akimirkų nuotrupos keičia viena kitą tarsi kino juostoje.  

"Nyte, gelbėk!" - šaukiu aš, įstrigusi tarp lovos ir sienos. "Bus tau dūkt ant lovos", - juokdamasi pasakei, bet man juokinga neatrodė. Aš buvau išsigandusi, nes man - vos tik dveji metukai. Tas tarpas, tąsyk buvęs toks gilus, šiandieną atrodo stebėtinai mažas.  

Kapų tylą drumsčia paukščių klegesys. Atrodo, jų čia - milijonai. Kažin kaip jie reaguoja į netektis? Ar ir jiems sunku iškęsti praradimus, kai širdį veria skausmas ir kankina ilgesys? Mintyse vis kartoju: "Dieve, suteik man ramybės priimti dalykus, kurių aš negaliu pakeisti, drąsos, keisti dalykams, kuriuos pakeisti galiu, ir išminties, kad juos atskirčiau".  

Prabėgo dveji metai, kai tavęs jau nebėra, o atrodo, kad dar vakar gulėjau susirietusi į kamuoliuką ant tavo lovos ir klausiausi dainų, kurias man dainuodavai. Ausyse tebeskamba tavo švelnus, tyras balsas, o tavo rankos vis dar glosto mano plaukus. "Ar kiek nors dar matai, Erikute?" - švelniai paklausei. Šito klausimo aš visuomet vengdavau. Tiesiog nemėgdavau apie tai kalbėti, todėl ir atsakymas į jį būdavo labai trumpas. "Mm..." - numykdavau. "Dzievuliau brangus, dzievuliau brangus", - kartodavai beviltiškai ir tavo balsas imdavo drebėti.  

Po savo kojomis jaučiu paskutinius įpusėjusio rudens lapus. Jie negyvi, sustingę ir bejausmiai. Kaip ir pati mirtis, alsuojanti ledu. Taip šalta buvo tąsyk, kai sirgau. Gulėjau lovoj ir jutau, kaip šaltis kausto mano kūną. Tu visuomet ateidavai pačiu laiku, kai man labiausiai tavęs reikėdavo. Taip ir liko neįminta mįslė - iš kur tu žinojai, kada reikia ateiti? Pamenu, atnešei šokoladinių zefyrų ir limonado. Keista, nors tądien valgyti visiškai nenorėjau, tačiau tavo lauktuvės greitai pradingo mano skrandyje. Prisėdus tau ant lovos krašto, pasijutau sveikesnė, nes tavo paguodos žodžiai palengvindavo bet kokį vidinį skausmą.  

Čia pat, pakalnėje, nesustoja tekėti upė. Kaip ir žmogaus gyvenimas. Juk būna akimirkų, kai norisi šaukti: "Sustok, pasauli, aš noriu išlipti!", tačiau šauksmą pasiglemžia nesustabdomas gyvenimo ritmo šėlsmas.  

"Nyte, ką ten skaičiuoji?" - klausiu tavęs, bet tavo lūpos ir toliau nebyliai kužda vakaro maldą. "Nyte!" - garsiau pakartoju. "O dabar miegokim, vaikeli", - baigusi melstis guliesi šalia, visai ant lovos krašto, kad kuo daugiau vietos liktų man. Nuo tavęs sklinda kvapas, kurį tik tu viena turėjai, - vadinau jį "Marytės" kvapu. Įtraukiu oro gūsį giliai krūtinėn norėdama jį vėl užuosti, - deja, jo nejaučiu, nors žinau - tu čia pat, šalia manęs, mano tyvuliuojančioj skausmo erdvėj. 

Nugarą atremiu į medžio kamieną. Jaučiu jo gyvybę ir tirpstu šakų šlamesy. Žmonės išmoksta vertinti tai, kas jiems brangu ir reikalinga, patirdami nesėkmes ir džiaugsmus. Nesėkmių teko patirti ir man, tačiau tavo dėka aš patyriau begalę nepakartojamų džiaugsmo akimirkų. Net ir pykdama mylėjai mane visa širdimi. "Vaikai, vaikai. Nu, kas per vaikai. Šitaip neklausyti", - apačioje aidi tavo balsas, o mes abu tyčia dar labiau šėlstame. Lukas, mano pusbrolis, taip pat mėgdavo leisti vasaras pas tave. Atostogos mums be tavęs būtų buvę nieko vertos. Ta proga suruošdavai saldumynų "baliuką" ir mes smaližiaudami trise linksmai plepėdavome. Tu buvai ta nenumaldoma trauka, kuri kaskart mane viliodavo sugrįžti į kaimą. Nebėra tavęs ir pusbrolio jau seniai Lietuvoj nebėra, tik mano širdy - ilgesys ir šilti prisiminimai, byrantys kaip atskiros smiltys nuo kapo kauburio. 

Ten, toli horizonte, dangus susilieja su žeme. Kodėl žmonės nesuranda kelio į rojų, nors stovi tame kelyje? Kodėl jie negyvena su palaimos jausmu, o sukasi nesėkmių ir stresų karuselėje? "Todėl, kad kiekvienas žmogus gyvenimo prasmę suvokia skirtingai, - atsakytum, - o stebuklas visada yra kažkur arti nevilties".  

Laikau virpančią žvakutę savo rankose ir laukiu stebuklo. Žvakės liepsnoje spurda tavo ištarti žodžiai: "Viskas bus gerai, Erikute, viskas bus gerai". Taip sakei tąsyk, kai buvai atėjusi į mano sapną. Aš stovėjau gyvenimo kryžkelėje ir verkiau. Tai buvo begalinė skausmo erdvė - šalta ir stingdanti. Tą akimirką aš nemačiau dangaus - širdimi jaučiau tik tavo mirtį. 

Atsiklaupiu. Dedu įsidegusią žvakutę tau ant kapo, o mano lūpos nebyliai kartoja tavo ištartus žodžius, jog "viskas bus gerai, viskas bus gerai..." Aš jais tikiu taip, kaip tikėjau tavimi. Tikėjau ir tebetikiu. 

"Eikit namo, vaikai, jau vėlu, - skamba paskutiniai tavo žodžiai, pasakyti mums ligoninėje. Žinau, kaip sunku buvo tau juos ištarti, nes sunkiausia išeiti tada, kai žinai, jog niekada nebesugrįši. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]