MUMS RAŠO

Juozas BARTKUS

DAR SYKĮ Į MOKYKLĄ
(Skiriama mokyklos jubiliejui)


Vėl mintimis persikeliu į Kauno aklųjų mokyklą. Į mokyklą beveik po 41 metų - su viskuo, ką ten įgijau ir užgyvenau per visą tą laiką. Iš universiteto grįžtu į mokyklą su pasveikinimu: "Salve, alma mater!" Dabar, kai jau nesam alkani ir pilvas neurzgia, kai skambučiai nerikiuoja dienos, tu, mokykla, tokia miela ir be galo brangi. Čia buvo, yra ir bus daug žinojimo ir išmanymo. Mokytojų išmintis žadino mokinių smalsumą, skatino siekti ir ieškoti. Visi mokytojai ir auklėtojai buvo šviesūs, puikūs ir svarbūs žmonės. O vienas šviesuolis Alfonsas Valašinas, 1951 - 1960 buvęs mokyklos direktoriaus pavaduotojas auklėjimo reikalams, savo knygoje "Kauno aklųjų mokyklos-internato tiflopedagoginio darbo apžvalga" gražiai apibūdino šios mokyklos esmę: "Mokykla buvo tas pirmasis žibintas, padėjęs nušviesti akliesiems bei silpnaregiams kelią į gyvenimą". Mokiniai mokytojų balse girdėjo kultūringumą, valią, tvirtumą ir drauge palankumą. Per visą tą laiką - nuo 1955 iki 1975 m. - Kauno aklųjų mokyklą baigė 128 abiturientai.  

Mus į pirmą klasę atvežė 1955 metais. Tai buvo tais pačiais svarbiaisiais Lietuvos aklųjų švietimui ir aklųjų gyvenimui metais, kai penki neregiai abiturientai baigė vidurinę mokyklą ir įstojo studijuoti į universitetą. Pirmuosius akluosius studentus visada mums kėlė pavyzdžiu. Kai kas nors sekdavosi, sakydavo, kad galėsite būti tokie, kaip ir jie. O kai nesisekdavo, sakydavo - argi galėsit tokie būti? O mūsų, 1955 metų pirmokų, tada buvo gana daug. Tik atsimenu, kad pakliuvau į labai didelį šurmulį ir negreitai atsitokėjau. Po kelių dienų tą pulką padalijo į A ir B klases, bet vėliau abi tos klasės suaugo. Iš to didelio pirmokų būrio tik Romutė Kovalskytė ir aš "ištraukėme" visus dvylika metų. Ir dabar, kai jau mūsų "pirmajam žibintui", pačiai brangiausiai alma mater - 80 metų, mes, 1955 metų pirmokai, vienuoliktosios laidos abiturientai, nuoširdžiai norime padėkoti savo pirmajai mokytojai Verutei Ivaškevičiūtei, kad mus išmokė rašyti, skaityti, gramatikos gudrybių, t.y. asmenuoti ir linksniuoti, bei skaičiuoti. Kantriai mokė kasdieninės tvarkos, jaukino prie miesto aplinkos, prie visuomenės, prie pasaulio. Kur mes ėjom - į Ažuolyną, į Zoologijos sodą, į A. Mickevičiaus slėnį - visur turėjom smagios pramogos ir gyvenimo pamokų. Mokytoja, pabaigusi darbą, dar kaukšėdavo rašomąja mašinėle, ruošdama mums skaitymo užduotis. Kiek jai ir kitoms to laiko Pirmosioms Mokytojoms teko triūsti, kol mus įtraukė į mokslo pasaulį. Alfonsas Valašinas sumini visas Kauno aklųjų mokyklos pradinių klasių mokytojas: Aldoną Baltramiejūnienę, Reginą Brundzienę, Anastaziją Dekerienę, Anelę Poznanskienę, Jadvygą Taujanienę, Aldoną Kasperavičienę, Verutę Ivaškevičiūtę, Nijolę Petruškevičienę. Jūs pirmosios, kantriosios - nepamirštos, mielosios. Dėkojam visoms. O mudu su Romute savajai mokytojai dar kartą dėkojam už šventą kantrybę, gerus darbus, už tai, kad išmokė brailio rašto - aklųjų šviesos, kad išmokė tą šviesą liesti.  

Atleiskite, mieloji mokytoja, kad gyvenimo kely pasimetė mūsų pėdos ir nežinom, ar skaitysit, ar neskaitysit tai, ką parašėm. Bet Pirmosios Mokytojos vardas tegul šviečia mokyklos jubiliejaus iškilmėse. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]