LASS LITERATŲ KŪRYBA
Birutė JANUŠONYTĖ
NETIKĖTA KELIONĖ Ištraukos iš dienoraščio
Man buvo tik 16 metų, kai mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Netikėta kelionė - tremtis į Sibirą - iš esmės pakeitė mano jaunystės planus ir svajones. Gyvendama Lietuvoje, svajojau baigti gimnaziją ir būti mokytoja, tačiau 1949 m. kovo 25 d. mūsų šeimą išvežė į Sibirą.
Mano tėtė buvo partizanas ir 1947 m. žuvo. Tuo metu mes trys: mama, aš ir brolis, buvome namie, ir mus išvežė. Jaunesnioji sesuo Bronė siuvo pas žmones, todėl ji liko Lietuvoje.
Už ką mus vežė? Gal už tai, kad mama nestojo į kolūkį, o gal kad tėtė buvo partizanas, nors ir žuvęs. Po ilgos - trijų savaičių - kelionės gyvuliniame vagone traukinys mus atvežė į vietą. Tai buvo Sibiras, netoli Chabarovsko krašto.
Pakliuvome į nuostabaus grožio kraštą, pirmą kartą išvydome kalnus, sraunias upes, nuostabius slėnius ir nematytą augmeniją. Tačiau nelemta man buvo jais grožėtis - mes buvome "laisvoj šaly" XX amžiaus vergai, dirbantys nuo saulės patekėjimo ligi tamsos. Vienintelis mano džiaugsmas buvo dienoraštis. Jį pradėjau rašyti dar mokykloje, o dabar rašymas buvo mano širdies atgaiva. Savo skausmu ir viltimis dalinausi su baltu popieriaus lapu. Tik jam galėjau išlieti visus savo jausmus, išsakyti mintis.
Džiaugiuosi, kad per tokį ilgą laikotarpį sugebėjau išsaugoti dienoraštį.
1949 08 10
Koks įdomus Sibiro kraštas - čia tik neseniai prasidėjo šienapjūtė, o čia jau rugiai prispėjo. Brigadininkas sakė, kad ir kviečiai po savaitės bus pjaunami.
Mus atvežė ir apgyvendino Turano žemumoje, Chabarovsko krašto pasienyje. Vietiniai gyventojai tuviai, kazachai - ir visi geltonodžiai... Jie mums atrodo labai nepatrauklūs.
Nespėjome keturiese išravėti penkių ha bulvių ploto, atlėkė pirmos brigados brigadininkas ir pranešė, kad turėsime visos važiuoti rišti rugių, o bulvės gali ir palaukti. Atvažiavo mums nematyti vežimai su dviem ratais, ir lentos paklotos. Ant jų visi susėdome. Vežimų buvo trys, labai skubėjome, kad ligi vakaro pasiektume tos brigados laukus. Kiek stabtelėjome Berkotumo kaimelyje, ten brigadininkas tarėsi su vietinėmis moterimis dėl mūsų, darbininkių, maitinimo. Brigadoje jau radome penkias lietuves, kurios valė kluoną ir šlavė aruodus grūdams. Buriatai čia statė džiovyklą grūdams, tai visi spoksojo į mus, lietuves, ir kažką šnekėjo tarpusavy. Vakarienė buvo gera, nes davė pieno su duona, o mes pieno jau keli mėnesiai nebuvome ragavę. Tik poilsis buvo prastas, nes neatvežė patalynės nei pasikloti, nei užsikloti - gulėk ant grynų lentų. Gerai, kad grindys buvo švariai išplautos. Naktį šiaip taip išvargome. Sakė, rytoj visko atveš. Girdėjom mes tuos pažadus - sako vienaip, o dirba kitaip. Žino, kad niekam nepasiskųsi.
1949 08 11
Išskubėjome anksti į laukus. Arklinės pjaunamosios kerta rugius, o mes, moterys, turime suspėti pėdus surišti ir sustatyti į gubas. Netrukus prisistatė brigadininkas. Nelabai buvo mumis patenkintas. Reikėjo javus grėbti su grėbliu ir surišti pėdus, kad rugienoje nieko neliktų, būtų švaru. Bet ir be grėblio mes vos spėjame, reikia labai skubėti, karšta, rankas pakerta, ne visos tokius darbus moka dirbti. Brigadininkas pabandė, pakilnojo pėdus, kai kurie ir išsileido - prisiklausėme visokių žodžių. Nespėjo brigadininkas išvažiuoti, kai vėl kažkokie valdininkai atūžė. Vėl klausinėja, po kiek pėdų surišam per valandą. Mes sakom: "Neskaičiuojam." Viršininkų daug, dirbančių trūksta. Taip pavargau, kad vakare labai norėjau upėje nusimaudyti ir kiek atsigauti, bet buvo labai šaltas vanduo, mat upė teka iš kalnų. Tik nusiprausėm ir šiaip taip į nakvynės vietą parslinkom.
Patalynės dar vis nebuvo. Nelabai viršininkui tas rūpi. Jis tiktai nepamiršo visoms parūpinti grėblius. Darbas bus dar sunkesnis, kol įprasime.
1949 08 12
Naktį blogai miegojau, prakaitavau, buvo kažko labai karšta, visa degiau. Rytą galva plyšo, negalėjau nė pakelti. Visos nuėjo valgyti. Šeimininkė į mane net nepažvelgė. Jei nesikeliu - kam valgyti. Moterys jai pasakė, kad blogai jaučiuosi. Nežinojau, ką daryti, jaučiau, kad dirbti negalėsiu. Moterys liepė eiti namo, į gyvenvietę, jeigu galiu. Žinoma, kaip nors pareisiu "namo". Kokie čia namai, bet dabar - namai. Ten rasiu mamytę ir brolį. Eidama tuos keletą kilometrų vis galvojau, kas bus toliau. Visi valdininkai mums sako, kad čia mes turėsime gyventi visą gyvenimą. Aš netikiu. Geriau jau mirti, negu taip visą gyvenimą, tokioj vergovėj... Lietuva, kur tu likai, šalele mylimoji, nejaugi nebepamatysiu savo gimtinės ir mielų giminaičių? Šiaip taip parslinkau į savo "namus". Mama nustebo, lyg apsidžiaugė, o paskui nuliūdo, kad apsirgau. Visą dieną pragulėjau, apie maistą net pagalvoti negalėjau. Per naktį lyg ir pailsėjau, geriau pasidarė, atsigavau.
1949 08 14
Temperatūros kaip nebūta. Nori nenori - reikės vėl grįžti į rugių pjovėjų brigadą. Į tą pusę važiavo remontininkai, dar buvo įsakyta atvežti daugiau rišėjų ir atgabenti mane. Turiu galėti, niekas neklausia, ar pasveikau. Esu jauna, reikia dirbti. Nuvažiavau kartu su kitomis padėjėjomis. Visos darbininkės nudžiugo, nes jos labai pavargsta ir nebespėja. Iš ryto dar bėgome baigti rišti vakarykščių likusių pėdų, nes sutemo, ir jos nespėjo visko surišti. Žinoma, vėl labai pavargau, kartais atrodė, kad beveik netenku nuovokos, dirbu lyg sapne, vergiškas darbas, niekam nepasiskųsi.
Grįžę kiek atsigavom. Bet visi jauni, argi taip iš karto miegosi. Su manim atvažiavo kalvio Antano žmona, graži, dar nesuvargusi, tai prie jos priskreto vienas buriatukas Miša. Lenda į tą patalą, kur guli naujokė, niekaip negalime išvaryti. Prisijuokėm, mažai beliko nakties miegoti.
1949 08 15
Iš ryto vėl prie darbo, sunkaus ir varginančio, nors pusryčių gavome tik arbatos su duona. Tačiau koks džiaugsmas - prapliupo lyti lietus. Kad nors ilgiau, tai pailsėsime! Labai apsidžiaugėme, kai pamatėme ateinančias dvi laiškininkes. Ir aš gavau iš sesutės laišką, bet džiugių naujienų nėra. Niekas į Lietuvą nekviečia. Sulaukėme pietų. Atvežė sriubą ir mėsos. Bet mėsa ne mūsų skrandžiui - visai žalia, neišvirta ir keistai raudona. Vėliau sužinojome, kad tai buvo arkliena. Visos lietuvės sutarėm mėsos nevalgyti, kad neapsirgtume. Pasrėbėme viralo - juk nevalgius nebus jėgų dirbti.
Lietus apstojo. Teks dar pusę dienos lenkti nugarą kaip tiems Donelaičio būrams. Ir tai dvidešimtame amžiuje! Kodėl, už ką kenčiame? Saulei nusileidus, slinkome ilsėtis, bet tuoj prisistatė brigadininkas ir ėmė klausinėti, kiek kuri pėdų surišome. O mes nė nežinome, gal po šimtą, gal po du šimtus.
Vakare visos prisiminėme, kad rugpjūčio 15 d. Zarasuose būdavo dideli atlaidai, vadinama Penkiolikta, t. y. Žolinė. Taip norėtųsi nors kelias minutes pasimelsti bažnyčioje. Gali tik pasvajoti. Kas mums beliko? Nei šventės, nei poilsio, tik darbas, darbas, juodas darbas. O kaip mus maitina? Duona tokia, kad ir šuo neėstų. Ir tos pačios tik 400 gramų per parą. Tik prieš dvi dienas grįžau į brigadą ir vėl jaučiu, kad liga artinasi. Visai apleido jėgos, negaliu nė žingsnio žengti. Paprašiau Šurą mane palydėti ligi namelių, kur nakvojame. Maniau, pailsėsiu ir praeis. Nepraėjo, kitą rytą negalėjau eiti į darbą. Visi patarė vėl kaip nors parsigauti į gyvenvietę. Vėl visa degiau, prakaitavau.
Išslinkau į kelionę. Gerai, kad neilgai teko keliauti, pamačiau važiuojančią mašiną, ji mane parbogino pas mamą. Čia gulėdama sukūriau net kelias eilutes:
Štai ir mane prispaudė jau liga,
Nemyli našlaitės nieks manęs!
O Dieve, Dieve, kada būsiu vėl laisva,
Kada liga pasitrauks nuo manęs?
Galva svaigsta, prakaituoju: čia karšta, čia šalta. Šiaip niekas neskauda, tik silpna ir jėgų nėra. Lovoje šiek tiek darbuojuosi: susisiuvau, susiadžiau, pasitvarkiau, ką galėdama. Juk jau rūbeliai pradėjo plyšti, niekur nieko negausi, nenusipirksi, neturi už ką ir nėra jokių parduotuvių.
1949 08 20
Po penkių dienų poilsio šiek tiek atkutau. Galva ne taip svaigsta. Kada gi mano organizmas nugalės ligą? Vaistų niekas neduoda, jų nėra. Reikia gero maisto ir poilsio. Per tą laiką vėl sulaukiau laiško.
Laiškas, laiškas iš Tėvynės,
Iš taip mylimų laukų.
Jis atskrido iš gimtinės
Nuo savųjų giminių!
Laiškai mus džiugina, su jais atskrieja nors mažas trupinėlis laimės ir džiaugsmo. Rašo mano jaunesnioji sesutė Bronytė, likusi gyventi Lietuvoje, ir buvusi mano klasės draugė Verutė. Tuos laiškus aplaistau ašaromis. Kad jie visi žinotų, kaip mes laukiame žinučių iš Tėvynės, rašytų kuo dažniau. Vėl vartau iš Lietuvos atsivežtas nuotraukas ir lieju ašaras, apverkdama savo gražią vaikystę ir jaunystę. Ilgesys graužia širdį. Nejaugi jau nėra išeities?!
Atėjęs brigadininkas pasakė, kad pasveikusi vėl turėsiu grįžti prie grūdų kūlimo, džiovinimo. Jau žinau, kokie darbai manęs laukia...
[Skaityti komentarus] |
[Komentuoti] |
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]