LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

ŠAPALAI (paežerės vaizdelis)

Šaltis paspaudė antrą naktį iš eilės ir taip nupoliravo ežerą, kad jokie dailidės geriau nepadarytų. Sykis nuo sykio platumos sukaukdavo, sutraškėdavo, per jas nukreivodavo nežinia kur prasidedantis, nežinia kur pasibaigiantis plyšys. Storėjančiam, stiprėjančiam ledui tarpais prisireikdavo kai kur perplėšti save. 

Pakilęs Kazys išėjo kieman, suvaikščiojo, kur reikia, atsistojo prie šulinio, ėmė grožėtis apačioj atsivėrusiu vaizdu, klausytis žiemiškos ežero muzikos, tokios į nieką nepanašios, bet tokios mielos ausiai. 

Per sušalusią žolę pasisemt vandens atičiužėjo pati. 

- Žinai, Stefut, ar nenuėjus man prasijudint, pasportuot? Darbai ant kulnų nelipa, gal dar ir kokį žuvėką pasisektų nutrenkt, vakarienei būtų... Girdi - Mukulių šone kažkas jau darbuojas. Ankstyvas. 

- Kaip sau žinai, ponulio valia... Tik pirmiau kalvarato pakojį pataisyk. 

Pataisęs tą pakojį, papusryčiavęs, žmogus suskato ruoštis žygin. Daržinėj iš užu griozdų išsitraukė ledamušę kuoką ilgu kotu, iš medinpadžių kuntaplių peršoko į medinpadžius čebatus, prie šono pasikabino abrakinę ir, palikdamas gryčią, pačiai paaiškino: 

- Galiu kartais ir ilgiau užgaišt, tai nesirūpink... 

Lygutėlis ledas persišvietė gal dar geriau nei stiklas. Dėl visa ko reikėjo žinot, koksai šito skaidruolio storumas. Kuoka švystelėjo aukštyn, ir Kazys vyriškai iš peties trenkė. "Gaidys" išėjo nuostabus. Ten, kur kuoka atsimušė, jau bolavo nebe skaidrus apvalumas, o aplinkui jį tarytum išsiskleidė įvairiaspalvių skeldenų žiedas. Tasai žiedas kuo aiškiausiai rodė: ledas per mažąjį sprindį, ne plonesnis. Taigi žygiuok sau, žmogau, kuo ramiausiai - neįlūši. 

Mūsų pasikrutėtojas patraukė išilgai kranto. Širdy taip lengva, taip smagu. Eini nelyginant koksai Kristus viršum vandens. Sausumoj viskas gražiai apšerkšniję, tik boluoja, tik blykčioja. Ramus oras tiesiog sotus, o šviesumėlis!.. Žiba bent kelios saulės. Vienos ridinėjasi plotuos, o tikroji kūrenasi palypėjusi virš medžių. Jei pasipainiotų kokia žuvelė, - smagumų, žinoma, dar prisidėtų. 

Nelabai ilgai trukus ir pasipainiojo. Sumargavo lydekiokas. Gulėjo iclius galvą pakišęs po kaži kokių šaknų barzda, matyt, galvodamas: "Jau taip puikiai pasislėpiau, taip puikiai..." Durniuk, durniuk, - daužėjui šitaip dar geriau: jis tave mato kaip ant delno, o tu jo - anei kiek. Bet Kazys kuokos nekelia, nevožia: per mažas dar. Kam iš tokio gyvastį atimt? Tegu gyvena, tegu auga. Dargi treptelėjęs nubaido iš pavojingos vietos. 

O štai storulė vėgėlė tai kuokos neišvengė. Išvirto mieliausioji iš kuntaplių nuo pirmojo "gaidžio". Bet dėl tikrumo "sugiedojo" dar ir antras. 

Plote, matyt, vėl radosi plyšys, nes nutreškėjo, nupoškėjo, sugaudė. O toj pačioj Mukulių pusėj net keletą sykių ledą "pakalbino" žmogus. Atlėkė, atsirito tylus, bet melodingas, malonus "Kiuuu kiuuu..." 

Įsimetęs abrakinėn slidžią tamsiaodę, Kazys kurį laiką pastovėjo. Klausės, ganė akis gražioj aplinkumoj. Paskui į kelnes nusišluostė drėgną gleivėtą ranką, apsimovė pirštinę ir vėl nukrutėjo savo keliu. Ne ką tenuėjęs, pačiam pačiam Makauskienės įlankos gale išgirdo trinktelint šūvį. Po kokio mirksnio visi blizgieji plotai tiesiog sudejavo, suvaitojo, iki užkampiausių užkampėlių nunešdami žinią: ant ežero pastatė savo koją ne bet kas, o žmogus su šautuvu. Aha, kažkas žuvutei liuobė iš kariško graižtvinio... 

Ruso valdžia labiau jai prijaučiantiems biedniokams, katrie panorėjo, išdavė šautuvus. Naujakurius, girdi, naująją santvarką, atsiradus reikalui, padėsit gint. Naujakuriai naujakuriais, bet praktiškas kaimietis, kad ir "aktyvistu" pakrikštytas, kaipmat sumetė: tokį gerą daiktą kaip šautuvas kuo puikiausiai galima pritaikyt ūkiškiems reikalams. Atėjo metas verst ant šono meitelį - kam badyt, kam žvygint. Pumpt į ausį, ir baigta, ir šaltas, tik tempk ir svilink. Sutikai kur kiškioką - pumpt tą, surudavo miške stirna - irgi pumpt... O patsai geriausias avelių apsergėjimas, kai jųjų "prietelius" vilkelis nuo kulkelytės būna padžiovęs savo kailinius. Nesunki, patogi kariška technika pasirodė ir baisiausiai tinkanti žuviai po ledu nudėt. Eina sau toks žuvautojas skaidriom grindim, rankose vietoj kažkokios ten sumautos kuokos - užtaisytas ginklas. Pamatė žuvį, ne per daug užulniai kad plieks daugmaž ton vieton. Arti prieit nė nereikia, pataikyti tiksliai virš irgi nereikia, užtenka to "daugmaž". 

Kaip kas dedasi, kai šaunama ledan, Kaziui teko regėt praeitą žiemą, nors sušaudytų vietų buvo užėjęs ir užpraeitą. Tąsyk nuo šaulio jis stovėjo tik per keliolika metrų. Tarsi kažką, matyt, sekė. Kad nepaslystų, malė smulkiais žingsniukais, visas palinkęs priekin, ištempęs kaklą. Staiga šautuvą išmetė aukščiau galvos vamzdžiu įžambiai žemyn ir - dėjo. Patiško vanduo, į dangų išlėkė spiečius ledo gabalų, sužiojėjo tokia išmuša, kokios nė neperžengtum. Aplink ją, gal per visą ienos ilgumą, ledas buvo nuėjęs zigzagiškom aiženom. Nuo tokios perkūnijos tada Dievui dvasią atidavė stambus geltonas karšis. 

Vienas mindrynas pasiliko už nugaros, iki kito - gerokas tarpas plynumos. Vyriškiui užėjo ūpas čia paišdykaut, pasičiužinėt. Tokioj vietoj, kur grynutėlis smėliukas dugne, nė jokios žolelės, nė jokių raizgalų, žuvis nesilaikys, galima nė neieškot. Užtat pramogai - glotnus grynas paviršius taip ir kviečia, taip ir kviečia!.. Žmogus užeina ant žemės, paguldo kuoką, abrakinę, gerai įsibėjėga - ir pasileidžia važiuot. Juodalksnio padai slysta labai puikiai, nuneša čiuožėją net virš tamsiosios gilumos. Tegu jį šimtas, koks smagumėlis!.. Džiaugės, lakstė Kazelis (nebe Kazys), kol net sušilo, kol net užduso. Būtų pamačiusi Stefutė, būtų pasakiusi: "Visiškai sukvailėjo diedas..." 

Naujas mindrynas, naujas žiūrinėjimas. Ties vienu į ežerą smarkiai pasvirusiu karklu Kaziui pasisekė antrą sykį. Pasipainiojo pusėtinai įmitusi lėtaeigė kuoja. Nė kiek nesibrangindama, nesipuikuodama, mielai sutiko iš pakarklės negilaus vandenėlio persikraustyt į gilią abrakinę, vėgėlės kaimynystėn. Na, mat - vakarienė jau ir yr. Pačiutė pasidžiaugs, gal ir pagirs... 

Galėjo abrakinėj atsirast ir trečias vandenų gyventojas, bet šis, priešingai negu kuoja, to nepanorėjo. "Ai, ten negrė ilsisi, tiek jau tos..." Šitas plakis po pat kojom išdygo visai netikėtai. Nebuvo nebuvo, ir šit snaudžia prisiglaudęs prie parudavusios mindrės. Ko gero, tikrai miegojo, nes žmogus jam bemaž ant pačios kupros užlipęs, o jis nė krust. Tokį trenkus trenkt nė kiek neskubant, dargi užtektų laiko delnus pasispjaudyt. Tik netrenksi, nes suplotašonis stovėjo aiškiai per giliai. Spėjant iš akies, iki jo galėjo būt koks metras arba dar daugiau. Kuoka tokiame gyly nepaimtų. Apkvošint tikriausiai kiek apkvošintum, bet nuskersuos, nuvingiuos šalin neištrauktas. Nuo kontuzijos po kiek laiko galėtų ir nugaišt, tai kam šito reikia, kam nauda... Užėjęs nuo gilumos pusės, Kazys pamėgino snaudalį pavaryt seklesnėn vieton. Trepsent pradėjo iš toliau, pamažu artėdamas. Žuvėnas pakrutėjo, pasimuistė ir miegavietę paliko. Tiktai artėt prie pakraščio nesiteikė. Stefutės diedelis ir šiaip, ir taip mėgino, net kuoka pabrazdino - vis vien nieko doro neišėjo. Nusispjovęs veltui vargt paliovė. "Et, žinokis... Plokščias esi, bet nekvailas, tokių ir ežere reikia..." 

Šovė dar sykį, jau kiek arčiau. Kai tuo pačiu pakraščiu eini vienas priešais kitą, - kaip atstumui nemažėt. Ežeras ir šiuokart suvaitojo, sudejavo. Kazys pamėgino atsimint: "Kelintas jau šitas šovimas?" Neatsiminė. Na, ir galai nematė. 

Kai pasiekė Šunio liežuvį, iš didžiosios įlankos sausumon įsigraužusį neplatų, negilų, bet ne visai trumpą užutėkėlį, susvyravo: užsukt ar, palikus ramybėj, nosies tiesumu traukt. Visgi nusprendė užsukt - ką žinai... Laiko į valias, diena nuostabiausia, ko nežvilgterėjus. 

Pakraščiukais apeit tą "liežuvį" ramiai, dėl visa ko, nebuvo lemta. Čia žmogus susidūrė su tokia staigmena, kad net aiktelėjo. Žuvų buvo tiesiog tiršta. Kur nepažvelgsi - visur nugaros tik mėlynuoja, tik mėlynuoja, šviesūs šonai tik pasiverčia, tik pakrypsta... Ir ne mailius koksai, bet šapalai rinktiniai, nors parodon gabenk. Patsai tirštumas užutėkėlio smaigaly. Reginys neregėtas, neapsakomas... Aplink glotnus, saule žaidžiantis permatomas padas, o po šituo padu - jie... Iš pradžių lyg parūpsta, nuo katro čia pradėjus, bet tasai noras bematant išgaruoja. Kazys net pamiršta, kad turi kuoką, kad tiesiog "prisišienaut" galėtų... Statydamas pėdas tiesiai ant judančių, krutančių nugarų, paėjėjo vienan šonan, kitan... Nuostabai nei galo, nei krašto, kas žingsnis jos vis daugiau. O iš visų dyvų gal pats didžiausias, kad šapalai tiesiog sprauste spraudėsi į krantus. Pilvai braukia dugną, kupros remias į ledą, bet jiems vis vien negana, lenda kaip apduoti, kur dar negiliau. Neršt susirinko ar kokis galas?.. Tiktai ne neršto metas... Visai ant pačių galvų užlipusio žmogaus lyg šiek tiek baidės - po pačiais čebatais tirštuma mažumėlę praskysdavo, tačiau tiktai tam sykiui. Pėda kitur - praskystėjusi vieta vėl užsipildo. Šapalas iš pačių baikščiųjų žuvų giminės, kad kiekos - tiek jį ir tematysi. Tai kas čia dabar per stebuklas?.. Įmanytų, regis, pačion sausumon išliptų nieko nežiūrėdami... 

Tenais šautuvas balsą parodė iš naujo. Keistuoliai pagyvėja, sujunda, sukrunta labiau. Kitas net ant šono atsigula - taip jau anam užsinori palikt vandenį, pasiekt kokį medį, įsilipt... Kazys atplėšia akis nuo stebuklų, meta žvilgsnį medžiotojo pusėn. Nemenkai paėjėta artyn, jau net apsivilkimą galima įžiūrėti. Bet ne Petka, ne Andriuška, ne Zigmošius - tų kepurės kitoniškos. Koks nors iš toliau... Čia ir supleveno paprastų paprasčiausia, aiškių aiškiausia mintis: ateis, pamatys, ištaškys iki vieno... Vežimą prisikraus... Po suaižytu, melsvuojančiais, žalsvuojančiais gabalais gabalėliais nusėtu ledu visko nepamatys, neišgraibys, galybę paliks supūt. O šituos kraštuos kaži kiek metų šapalo ieškot su žiburiu tektų... Su kuo tada meškerė galynėsis, nuo ko drebėte drebės, sykiu ir meškeriotojo širdį virpindama?.. Ne, brač, nevalna leist, kad šitaip atsitiktų! Nė vienas šitoj paežerėj amželį nugyvenęs žmogus neleistų... Kol dar ne per vėlu, reikia gelbėt kaip nors šituos pakvaišėlius. Tik jiems nepaliepsi: "Maukit, brolyčiai, iš čia, žaibo greitumu maukit!.." Paežerėnas nutursena pačian "liežuvio" galan, ima baladot kuoka, trepsėt alksniniais padais. Pašokdamas šen, pašokdamas ten, kaip įmanydamas gena mėlynnugarius iš pakraščių gilesnėn vieton, kad paskui jau galėtų iššvilpint į tikras, didžiosios įlankos gilumas. 

Stengias vyras iš viso vieko, net abrakinę nuo pečių nusimetė. O tai tabaluoja, trukdo. Tiktai tos naudos iš pastangų ne kaži kiek. Išbaido vienoj vietoj, ima bildint kitoj, o tie, ką tik išbaidyti, žiūrėk, gręžias ir vėl taikos spraustis tarp dugno ir ledo. Žmogų net apmaudas užgula. Sukandęs dantis, bando suktis dar vikriau, tranko, trepsi dar atkakliau. Ačiū Dievui, ačiū Viešpačiui! - pakraščiai šiaip taip aptuštėjo, žuvų diduma susimetė įdubiausion dugno vieton. Trynės šonas prie šono, glaustės nugara prie nugaros. "Dar vis zulinatės. Ko laukiat, ar taip jau labai trokštat galo?! Kuo sparčiau neškit kudašių, kad jumi devyni belzebubai parautų!.." - šnekėjo minty Kazys. Sykį kitą jo kuoka trinktelėjo stipriau. "Gaidžio" neišmušė, bet netoli to. Trankesnio garso anie šiek tiek apsigando - pajudėjo. Tačiau trupučiuką pasislinkę, vėl apsistojo ir toliau - nė iš vietos. Tik trynėsi šonas prie šono, tik glaustėsi nugaros. O užutėkėlio žiotys - ranka pasiekiamos... "Kad tik dabar neiššautų..." Kazys dar sykį pasižiūrėjo, kur šaudytojas, ar visai ant galvos dar nelipa. Ne, pakolei kas nelipa. Kruta už dviejų mindrynų ir vieno mažučio meldynėlio. "Bet kad tik neiššautų... Tada šitie apdurnėliai kažin ar nesimestų atgal į pakraščius. Visą litaniją tektų pradėt iš naujo... Gal dar sunkiau viskas eitųs. Tik kaip užbaigus tą, kas jau lyg lyg..." Į šapalų galvas, sakytum, koks myžalas naujai būtų trenkęs - nusprendė nelabieji nebepaisyti ir stipresnių smūgių. Sukrūpčios, pasislinks per kokį pančio mazgą - ir iš naujo stop. Net patys "gaidžiai" paliovė veikę. Nuo "liežuvio" smaigalio pusės, pablūdėlių užnugary, gelbėtojas nemažai jų "pragydino", tik tos naudos vienas šnipštas tebuvo... Besidarbuodamas paslydo, nebeišsilaikė, tėškės visu svoriu, net akyse sužaibavo. O kad sugėlė stibinkaulį!.. Pasviręs ant šono, atsirėmęs ledan alkūne, kurį laiką turėjo patysot. Sunkiai pakilęs, nerangiai krutėdamas, vis dar pasisiulpčiodamas, mėgino ir toliau nepalikt ramybėj tų surambėjusių avinų - kuoka šiek tiek tebebrazdėjo. Tik avinai mat ims ir paisys tokios smulkmenėlės, kai jiems nebe motais ir rimtesni dalykai. Šiuo tarpu tevaliodamas tiek, Kazys ėmė ir prakalbo balsu: 

- Nu, ir pasisiuskit, jagu šitaip, jagu savas kailis nė vienam nerūpi!.. Dar pamosiu šautuvui, kad kuo greičiau šičia atsirastų... 

Išeitų, kad šapalai visą laiką žmogaus kalbos troško. Po šitų žodžių pulką tarytum kokia nematoma galybė patraukė. Nesparčiai, bet ir nebesustodami, drausmingai, it kokie kareiviai rikiuotėje, visi plaukė ploto pusėn. Kazys ėjo atsikvošėliams iš paskos, vis patrepsendamas, kiek leido stibinkaulis. Džiaugės, kad sopė pastebimai malžta, išeitų, niekas neskilo, niekas nelūžo... Tiktai apsidžiaugt darbo sėkme vis dar nedrįso. Plaukia tai plaukia, bet ką žinai... O visgi kokia čia jų gausybė!.. O žiotys jau visai visai... Kad nors šituo metu neiššautų, kad nors kiek palūkėtų... Nepalūkėjo. Kaip tyčia - ėmė ir pylė. Tarp mėlynnugarių sumaištis, rikiuotė irsta, sklaidos... Iš apmaudo ir naujos nevilties Kazys tiesiog užsikuria. Pamiršęs visas sopes, nežiūrėdamas, kad vėl gali pargriūt, ima skaldyt naujus "gaidžius", turinčius užtvert kelią žuviai pasukt atgalios. Kiekvieną smūgį niršiai pritūravoja: 

- Negrįšit man, sveteliai, negrįšit!.. Aš jums parodysiu!.. Neklausysit - patsai pradėsiu jumi taškyt, kaip Dievą myliu, pradėsiu!.. 

Ar tie gausūs "gaidžiai" paveikė, ar tie baisūs grasinimai nebe aplinkui trinksėt, bet lupt tiesiai į pakaušius - galai žino kas, tik šapalai dar sykį susimetė krūvon. Pūsčiodami žiaunom, paskėsčiodami priekiniais pelekais, kažkiek patūnojo vienoj vietoj, tada kad jau raus... Tik nutįso mėlynas plėmas įlankos pusėn - ir pabaigta. Žuvautojo burna išpūtė gilų atodūsį: 

- Oooch!.. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]