PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

KIEKVIENAM SAVAS LAIKAS

Metai - lyg pūkas - guli ant tako, 

Noriu mylėti juos, noriu atminti... 

Nuoskaudas iš praeities ištrinti, 

Vesti į ateitį artimą aklą... 

(D. Teišerskytė) 

Ilgai ir kantriai teko įkalbinėti LASS veteraną Henriką Vainauską, kad pasidalintų savo gyvenimo išmintimi su žurnalo skaitytojais. 

- Ką aš tau galiu papasakoti: gyvenau kaip visi, dirbau kaip visi, - kukliai teigė vyriškis.  

Tačiau vieną saulėtą rudens dieną įsišnekame atviriau. 

- Kiekvienam savas laikas - matyt, taip Dievo skirta. Visada žinojau: noriu gyventi geriau, įdomiau. Kad užsimirštų alkanos kūdikystės dienos, kad ne tik sau, bet ir kitiems būčiau reikalingas, - sako šis malonus, nuolat besišypsantis, visada žinantis, ko nori, žmogus. 

Kiek save prisimena, o prisimena daug, nors pasakoja mažai, nuo pat ankstyvos vaikystės stiebėsi į šviesą. Silpno regėjimo vaikas, atvestas į bendrojo lavinimo pradžios mokyklą, nedrąsiai ir nejaukiai jautėsi tarp reginčiųjų, ypač per pamokas. Lentoje mokytoja rašo raides. Berniukui jos susilieja, nors ir sėdi pirmame suole. Sako, ir šiandien nesuvokiąs, kodėl tėvai, gyvenantys šalia Kauno, žinoję, kad yra tokia aklųjų mokykla, jo ten nenuvedė. Gal gyvenimas būtų kitaip susiklostęs, nors ir dabar nesiskundžia. 

Sako: "Gimiau Kleboniškyje, šeima gausi, aš - antras iš šešeto vaikų. Nepritekliai visus kamavo, tačiau vaikystėje visos spalvos sodresnės ir gyvenimas gražesnis. Šalia Neries upė, miškas - šitokio gražumo paieškoti reikia".  

Nesigaili per anksti gimęs, kiekvienam savas likimas. Šiandien perkopęs per septyniasdešimt, ne vieno LASS suvažiavimo delegatas žvaliai pasakoja apie tuos pokario metus, kai būdamas šešiolikmetis panūdo žūtbūt susirasti darbą ir pelnytis duoną kasdieninę. Pasirodo, tai nebuvo taip paprasta - darbų ieškojo daugelis, o jis dar nepilnametis. Kaimynų ir pažįstamų padedamas įsidarbino Vandentiekio kanalizacijos treste. Sunkus fizinis rankų darbas - užmokestis toks, kad vos galą su galu suduri. Neužsibuvo vaikinas ten, ieškojo laimės kitur, kol vieną dieną nesutiko labai smalsaus ir originalaus žmogaus Vaclovo Smalakio ir jo bičiulio Juozo Marcinkaus. Tuodu mokslus krimto vienoje vakarinėje Kauno mokykloje. Ten mokėsi ir Kleboniškio jaunimas. Susidraugavo, kartą Vaclovą į vakaruškas muzikantu pakvietė. Henrikas nakvynę pasiūlė ir taip prasidėjo ilgus metus trunkanti draugystė. Primatantis vaikinas pagelbėjo Vaclovui ir Juozui - nuolat juos lydėjo į mokyklą, parduotuvę, ir visur, kur tik bičiuliai įsigeisdavo. Iš jų ir apie LAD Kauno GM kombinatą sužinojo ir panoro būtent čia susirasti darbą. Bet kur tau - pasirodė, kad ir čia pasiūla kur kas didesnė už paklausą. Teko net Vilniun važiuoti ir Centro valdyboje užtarimo ieškoti. Pasisekė Henrikui - mat jis buvo mišraus choro dalyvis, o kolektyvas rengėsi respublikinei dainų šventei, taigi choristų prarasti nenorėjo. Gavo darbą, tiesa, ne kažin kokį - trikotažo ceche mezgėju. Nemechanizuotos, griozdiškos, nepatogios flanginės mašinos - tikras košmaras. Gal trys dešimtys darbininkų mezgė treninginę medžiagą, kuri keliaudavo į čia pat esančią dažyklą, o vėliau - į siuvyklą. Dar vienas etapas - darbas naujai įkurtame galanterijos ceche. Čia buvo siuvamos piniginės, akinių futliarai, pastarieji tiesiog iš cecho keliavo į optiką, kur labai greitai buvo realizuojami. Darbas lyg ir pakenčiamas, tačiau atlygis - kapeikos. Atsirado "gudrių" žmonių, kurie, liaudiškai tariant, "nukniaukdavo" dalį produkcijos ir gautus pinigėlius tiesiog susižerdavo į savo kišenę. 

Pasitaikius patogiai progai Henrikas Vainauskas atrado savo vietą knygrišykloje. Darbas nenuobodus, įdomus ir atlyginimas padoresnis. Jau galima pragyventi ir pagalvoti apie šeimos kūrimą. Susipažino su simpatiška mergina Ada, kuri nepabrokijo silpnaregio vaikino. Vedė, susilaukė dukros ir sūnaus. Juos kaip tikri Lietuvos patriotai pakrikštijo Jūrate ir Kastyčiu. Henrikas su dėkingumu mena tuometinį LAD Kauno GMK direktorių Mykolą Poznanską, padėjusį žmonai įsidarbinti aklųjų įmonėje. Šio vadovo dėka visų aklųjų ir silpnaregių antrosios pusės be didelių problemų čia gaudavo darbą. 

Apie knygrišyklos barą Henrikas gali pasakoti daug: čia jis atrado savo vietą, čia prabėgo keli dešimtmečiai, sutiko puikius žmones, meistrus Joną Aleknavičių ir Vytautą Jonaitį, kurie kantriai mokė neregius ir silpnaregius knygrišio amato. Bare darbavosi apie 20 regos negalią turinčių žmonių, veikė dvi pamainos. Vyriškis didžiuojasi, kad Kaune buvo pradėtos rišti knygos brailio raštu. Didžioji jų dalis - vadovėliai moksleiviams. Taip pat žurnalas "Mūsų žodis" - šie darbai buvo tęsiami tol, kol pradėjo veikti spaustuvė Vilniuje. Pats Henrikas ilgus metus prenumeravo žurnalą "Mūsų žodis" reginčiųjų raštu. Šiuo metu jo namuose glaudžiasi dvidešimt šio žurnalo komplektų nuo pat pirmojo numerio. Mielai juos padovanotų muziejui ar kitai įstaigai, turėdamas viltį, kad jie bus išsaugoti. Tiesa, knygų rišimas jam nebuvo vienintelis užsiėmimas. Užsidirbdavo pragyvenimui gamindami įvairius segtuvus įstaigoms (netgi plombuojamus kariniams daliniams), "planšetes", specialius vokus ir kt. Darbas įvairus, ir nuovargio, regis, nejautė. Būta daug entuziazmo. Henrikas juokauja, kad tada visi buvo entuziastai ir jis neatsiliko. Meno saviveikla, visuomeninė veikla. Yra ką prisiminti. Buvo ne tik mišraus choro dalyvis, bet ir grojo gitara styginių instrumentų ansamblyje. Gimus vaikams kaip rūpestingas šeimos tėvas privalėjo pasirinkti. Meno saviveiklą teko palikti, nors ir labai nesinorėjo. Visuomeninės veiklos neatsisakė. Sovietmečiu buvo labai populiarios liaudies draugovės. Įsijungė ir Henrikas. Tiesa, kombinato draugovininkai nebudėjo gatvėse - rūpinosi tvarka įmonėje. Šiandien keliančios šypseną, anuomet buvo madingos komjaunuoliškos vestuvės. Būdamas aktyvus žmogus ne vienai porai padėjo jas surengti, o pirmajai porai kombinato valdžia netgi butą padovanojo. 

Energingas, komunikabilus H. Vainauskas turėjo daug bičiulių. Ypatinga draugystė siejo su Vaclovu Smalakiu, kuris prispyrus bėdai visada pagelbėdavo. Apie jį, 13 metų vadovavusį LAD Kauno tarprajoniniams kultūros namams, šneka labai šiltai, sako: "Apie Vaclovą sklido legendos: tai jis aklas būdamas lengvą mašiną vairavo, tai veidrodėlį kišenėje nešiojosi, ar apsimesdavo, kad skaito laikraštį. Nevairavo jis tos mašinos, tiesiog smalsus pokštininkas buvo. Savo rankomis norėjo paliesti vairą ar valytuvus, o veidrodėlis - regintiems draugams gal prireiks. Su tokiu žmogum bendraudamas humoro jausmo tikrai neprarasi." 

Henrikas - aistringas kelionių mėgėjas, organizatorius. Išvykos prie ežerų, pasiplaukiojimai valtimis, nakvynės prie laužo, nuo dainų aidintys miškai. Į keliones leisdavosi sunkvežimiu - tikras smagumėlis: sušoka į kėbulą, susispiečia ant medinių suolų, vėjas švilpia pro ausis. Uogauti, grybauti ar šiaip gamtoje drauge su bičiuliais pasibūti - nebuvo savaitgalio be ekskursijos ar išvykos. Lietuva išvažinėta skersai išilgai, nemažai ir po buvusią Sovietų sąjungą pakeliauta. Turbūt nereikia stebėtis, kad tokius dalykus veteranas prisimena su nostalgija. Jo nuomone, kiekvienas kūrė savo gyvenimą, kaip sugebėjo ir norėjo. Veržlus žmogus ir prabėgus daugeliui metų moka džiaugtis tuo, ką nuveikė. 

Apdovanojimus už gerą darbą, visuomeninę veiklą, vyriškis prisimena su šypsena: "Kalnai tų garbės raštų - juos teikdavo įvairiausiomis progomis. Vieną tokį garbės raštą su Stalino atvaizdu saugau. Ir medalį turiu. Vaikams ir anūkams gal smalsu bus, kaip buvo kuriama anų laikų istorija". 

Viena bėda, sako veteranas, kad visais laikais aklieji ir silpnaregiai nebuvo ir nėra vieningi. Nemoka pasidžiaugti vienas kito sėkme, nepalaiko, nepadrąsina. Daugiau pavydi, kai kitam sekasi. Daug laimėtume, atsikratę tos lietuviams būdingos ydos. 

Paklaustas, kaip jaučiasi jau septynerius metus būdamas pensininkas, Henrikas lakoniškai sako: gerai, tik jaučiu, kad per anksti tas išėjimas. O svarbiausia, kad vaikai padoriais žmonėmis užaugo. Beje, apie vaikus: dukra Jūratė Jankūnienė - VšĮ Kauno aklųjų ir silpnaregių centro direktoriaus pavaduotoja, sūnus Kastytis - Panevėžio miesto vicemeras. Henrikas laimingas ir patenkintas, kad sėkmingai klostosi jų gyvenimas, kad ligai ar kitai bėdai užklupus jie bus šalia. Apie sveikatą kalba nenoriai, sako - neįdomu. Iš dukros Jūratės pasakojimų žinau, kad negalių šiam žmogui atseikėta su kaupu, bet neaitrinu sielos ir nekamantinėju. Pats užsimena, kad jam, kaip pensininkui, pats maloniausias užsiėmimas - įgarsintų knygų ir žurnalų skaitymas. Taip pabėga nuo kasdienybės, užmiršta visas ligas ir negandas, juolab kad jau 50 metų šalia ištikima gyvenimo draugė žmona Adelė. Jau atšoktos auksinės vestuvės, išklausyti giminių ir bičiulių sveikinimai, o gyvenimas teka sava vaga. 

Kol šviečia mėnuo ir žvaigždės, kol saulės spinduliai glosto skruostus, verta gyventi ir stebėti, kaip viskas aplinkui keičiasi. Džiaugsmas ir vargas - visada šalia. Taip mąsto Henrikas Vainauskas. Ir aš jam pritariu, linkėdama puoselėti viltį, kad gerų valandų bus dar daug ir jos teiks tik džiaugsmą. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]