LASS LITERATŲ KŪRYBA |
|
* * * Vakaras... seniai visi jau miega, Tik aš viena čia sėdžiu, Kuriu, rašau eiles. Bet nieks to nežino, Nes jas rašau labai vėlai vėlai. O paskui jas padegu... Ir nieks nebepamato Nei pelenų, nei ašarų, Kurios vilgo man akis, Ir skausmo to, Kuris veria man krūtinę.
* * * Nori, aš būsiu snaigė Tavajam delne. Ištirpusi būsiu ašara, O vėl spinduliui palietus Tau būsiu ir rasa. O kai saulutė labiau pamylės, Pakilsiu debesiu iki dangaus, Kad vėl sugrįžčiau Į tavo delną snaige. Ir taip ratu, ratu, ratu - Tik panorėk! Ir būsiu tavo snaige. Aš tavo snaigė Tavajam delne.
* * * Kaip gera gyventi, Kai matai gėrį, Kai matai krykštaujantį kūdikį, Saulėtekį ir saulėlydį. Kai matai aplinkui Pievą, mišką, žydinčias gėles Ir trykštantį iš po žemių šaltinį. Visa tai - mūsų gyvenimas, O mes dažnai nemokame gyvybės vertinti. Tos gyvybės, To grožio, kuris supa mus. Mes trypiame jį ir niekiname, Paverčiame dykuma, Kurioje nė gyvybės lašo. - Tad nepaverskime to gražaus Lietuvos kampelio tokia dykuma. Tegu ji auga ir klesti, Tegu ji būna pati brangiausia Kiekvieno širdyje. Aš jūsų prašau! Mylėkime tą Lietuvos kampelį.
* * * Tu nori pažinti mane? Aš tau galiu pasakyti: jei tu pažįsti jūrą - tai pažinsi ir mane. Juk aš kaip jūra: tai banguota - tai rami, tai sekli, tai gili. Su lopais ir tuščia, nyki. Juk aš kaip jūra - tai bekraštė, tai maža, tai galinga, tai silpna, tai negailestinga, tai labai gera. Tu nori pažinti mane: aš tau galiu pasakyti, jei tu pažįsti jūrą - tai pažinsi ir mane.
* * * Grįžtu namo, Atidarau duris: Iš ten padvelkia šalčiu ir vienuma. Gūdi tyla, tik kambariuose Girdėti mano širdies dūžių aidas. Nieks nepabeldžia į duris, Ir telefonas tyli lyg užburtas. Tešildo tik viena mintis, Kad ten, toli, yra žmogus toks širdžiai mielas ir brangus, Į kurio petį atsiremti visada galiu.
* * * Vėjas išpynė kasas, Saulė nurusvino veidą, Tik ramunėlė vieniša Mena man tuos laikus, Mena jūrą, saulę ir "saulės vaikus", Kai stovėjau Vėjo nugairinta pajūry.
* * * O vėjau, atskrieki, aš laukiu tavęs, Šalto, galingo ir šilto, silpno, atpūski darganą, lietų. Lai lietus plauna skruostus, kad nieks nepamatytų ašarų, Lai lietus užgožia tylią mano raudą. O vėjau, draikyki plaukus, Bučiuoki skruostus, Išrauki ilgesį ir skausmą. O vėjau brolau, Atneški laiškus, rašytus medžių lapuose. Atpūski meilę mylinčių žmonių.
|