MINTYS

Juozas BARTKUS

SU BALTĄJA LAZDELE KELIAS JAUKESNIS


Jau bene dvidešimt metų visur, kur einu vienas, kelią pasitikrinu baltąja lazdele. Užsimiršo tas laikas, kada ji buvo "sunki". O vis dėlto toks laikas buvo. 

Jau 48 metai, kai esu "Mūsų žodžio" skaitytojas ir ne taip jau mažai buvo parašyta apie aklųjų reabilitacijos, savarankiško judėjimo erdvėje ar tvarkymosi buityje reikalus. Rašė A. Jonynas, A. Valašinas, rašo A. Venckevičius, V. Zaikauskas. Įdomus ir viltingas A. Valentos rašinys. Mes baltąją lazdelę kaip simbolį pagerbiame spalio 15-ąją. Tą dieną būna ir gražių pakalbėjimų apie lazdelės istoriją, būna net koncertų, o mano bičiulis, aklasis trumpabangininkas V. Merkys, pasakoja, kad tą dieną vyksta tarptautinės trumpabangininkų varžybos Baltosios lazdelės dienos proga. Na, sakau, pažiūrėsiu, ką apie šį aklųjų svarbų instrumentą rašo visuotinė enciklopedija. Nieko. Tiflologiniame žodyne - nieko. Mes patys pasiskaitom ir tiflologinės literatūros, ir "Mūsų žodžio" straipsnių, o iš kur ir ką galima sužinoti paprastam, geros valios žmogui? 

Man įstrigo vienas V. Zaikausko šmaikštus ir labai paradoksalus pasakymas - "aklas ir nematomas". Manyčiau, kad ši taupi formuluotė labai taikliai apibūdina stingų, niūkų ir ankštą nejudraus, nesavarankiško aklojo gyvenimą. Štai čia reabilitacija ir galėtų padaryti stebuklus. 

Man studijuojant Šiaulių pedagoginiame institute (dabar universitetas) tiflopedagogiką, vyr. dėstytojas, dabar profesorius V. Gudonis sugalvojo atlikti eksperimentą, kaip greitai aklasis su baltąja lazdele yra pamatomas ir kaip greitai sulaukia praeivių pagalbos. Man reikėjo su baltąja lazdele stovėti prie judrios gatvės. Ir ką jūs manot? Tik spėji atsisukti į gatvę - jau ir veda tave į kitą pusę. Man šis eksperimentas buvo nelengvas uždavinys, bet tai buvo ir vertinga, nes įsitikinau: su lazdele esi greičiau matomas ir geriau suprantamas. Tad manau: lazdelė ne tik kelią rodo, bet "užmezga" ir kontaktą tarp aklojo ir einančių tuo keliu žmonių - ji "mato" kitų akimis. Gal pravartu priminti vokiečių tiflologo H. Degenharto pastebėjimą, kad aklajam reikia keturis kartus daugiau orientyrų nei reginčiajam. Bet pas mus kažkodėl yra prigiję porankiai, nors apie tai jau prieš trisdešimt metų rašė A. Valašinas. Jis puikiai išmanė aklųjų psichologiją, žinojo jų siekius ir sugebėjimus: "Visi LAD kombinatai prigamino metalinių vamzdžių ir ištvarstė jais teritorijas ir efektyvesnių orientavimosi ženklų akliesiems nebeieško". Žinoma, prievarta lazdelės niekam neįbruksi, tačiau reabilitatoriams turi rūpėti, kad nebūtų "nematomų" aklųjų. Juozo Daunaravičiaus darbų rezultatai turi padėti apsispręsti dvejojantiems, imti ar neimti lazdelę į rankas. O jei aš pats būčiau dar anksčiau tai supratęs, kiek būčiau išvengęs stresinių situacijų. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]