MINTYS

Liucija GUZEJEVA

DEGA VĖLINIŲ ŽVAKĖS


Ko gero, neapskaičiavom savo jėgų. Tuometinei organizacijos pirmininkei Genutei Girčytei pasiūlius prieš Vėlines aplankyti Zarasų kapinėse palaidotus organizacijos narius, metus kitus eidavome visu pulkeliu. Vėliau smarkiai sušlubavo Valerijos sveikata, pablogėjo Emilijos, Jadvygos regėjimas. O prie mūsų būrelio prisijungė tik naujoji pirmininkė Virginija. Gal ir be reikalo nesiūlėme naujiems jaunesnio amžiaus nariams prie mūsų prisidėti. Samprotavome taip: mus su atgulusiais smėlio kalnelyje daug kas sieja, jie buvo ir tebėra mums brangūs, o tie, kurie jų nepažinojo, vargu ar jaus ką nors daugiau nei pareigą. Antra vertus, jaunesni savų reikalų ir rūpesčių paprastai turi daugiau nei laiko. Mums, vyresniems, laiko į valias, tik tie ratai, pakalnėn sparčiai riedėdami, jėgų neprideda. Jau tenka pasvarstyti: gal apsiriboti aplankius kapus tų, kurie neturi artimųjų? Bet, šiaip ar taip, tradiciją tęsiame. To reikia ne mirusiems. Mums, gyviems. 

Arčiausiai nuo įėjimo - Kazimiero kapas. Kazimieras nebuvo organizacijos narys, bet kurį laiką pavadavo ilgesnių atostogų išėjusią tuometinę inspektorę Elenutę. Taktiškas, santūrus - tokį jį prisimename, už tai jį ir gerbėme. Kazimiero kapas visąlaik gražiai prižiūrimas. Beje, galim pasidžiaugti - apleistų kapų neturime, tik gaila, kad jų vis daugėja. Daugumą ir į smėlio kalnelį palydėjome. Elenutę, Aleksandrą, Oną, Joną, Julių, Lionginą, Marytę... Ir prie kurio kapelio besustotume, kad uždegtume žvakutę ar sukalbėtume maldą, atgyja šviesūs prisiminimai, iškyla lyg ir nereikšmingų, bet daug pasakančių detalių. 

Iraida dirbo namudininke. Tomis dienomis, kai iš Panevėžio įmonės atvykdavo paimti gaminių, Iraida jau iš anksto išnešdavo maišus į kiemą ir čia budėdavo. Kad įmonės darbuotojams nereikėtų lipti į kelintą aukštą, gaišti laiką. O šie sakydavo: "Kam jūs vargstate?" Tik Iraida savo paslaugumo vargu nelaikė. Aleksandra irgi į ją panaši. Prisimenu, pakalbino ją mokytis brailio rašto. Moteris buvo kelis skyrius baigusi prieš keliasdešimt metų, visą amžių fiziškai daug dirbo, tad skundėsi, kad nejautrūs pirštai. Prieš užsiėmimą užsukdavo pas moksladraugius: padirbėkim kartu, man taip nepatogu prieš mokytojas, kai nesiseka... Elenutės mokytis anuomet niekas nekalbino: jos visos dienos ir naktys buvo skirtos sunkią negalią turinčiai dukrai Aušrelei. Apie tai labai šiltai prie kapo duobės kalbėjo jos artimieji. Jie ir Aušrele, kuriai daugelis pranašavo ateitį tik prieglaudoj, pasirūpino. Tik ši netrukus irgi atgulė greta mamos. 

Nedaug džiaugsmo gyvenime teko Marytės daliai. Dažnai patys savęs klausiam: ar visada rasdavom padrąsinantį ar nuraminantį žodį? Ir prie Juliaus kapo reikia pripažinti: ne vienas netgi saugome jo sukurtus posmus gerbiamiems jubiliatams, o daug ko (pvz., nutrūkusio ryšio su gimtaisiais namais priežasties) nežinom. Nelindom į kito vidų, tikėjomės - pats kada nors atsivers. Netikėta mirtis viską pakeitė. Deja, taip jau būna: širdyje nešiojam gerus žodžius, o jie kartais taip ir lieka nepasakyti. Galim nebent pasiguosti tuo, kad tarpusavio santykių niekada netemdė bandymai sumenkinti kitą. 

Dega Vėlinių žvakutės. Kažin ar išėjusieji jaučia jų šilumą? O mums tikrai šilčiau. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]