PROJEKTAI

Ramutė GELAŽANSKIENĖ

SEMINARAS RUDENĮ

Mums pasisekė: prasidėjus bobų vasarai džiugino saulėti, gražūs orai ir Lietuvos moterų su negalia bendrija, tęsdama 2006 m. pradėtą projektą "Psichologinė pagalba regėjimo negalią turinčių asmenų šeimoms" sukvietė rugsėjo 22-23 dienomis į poilsio namus "Spindulys" Šventojoje dalyvaujančias šiame projekte šeimas iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Kelmės. Susirinko gausiai: 47 vaikai ir 43 tėvai. Prieš pradėdami rimtą darbą visi projekto dalyviai apsilankė Klaipėdos jūrų muziejuje ir delfinariume, kuriame stebėjo delfinų pasirodymą. Tiek suaugę, tiek vaikai patyrė didžiulį malonumą. O tai padaryti mums padėjo mūsų rėmėjai UAB "Eika", UAB "Melingos statyba", nuolatinis mūsų rėmėjas Karaliaus Mindaugo naujojo amžiaus LIONS klubas, kurie parėmė mūsų renginį - skyrė finansinę paramą. Savipagalbos grupėse buvo organizuoti piešinių konkursai tema "Mano vaikystė be smurto". Dalis piešinių buvo atvežta į seminarą. Čia geriausiai pasirodė Panevėžio apskritis, atvežusi daugiausia piešinių. 

Po sočių pietų seminaro dalyviai turėjo šiek tiek laiko pasimatyti ar pasimaudyti jūroje, nes diena buvo tokia puiki, šilta ir saulėta, kad niekaip nesinorėjo rimtai dirbti. Bet mes susirinkome ne pramogauti. Pagal projekto vykdymo planą susirinkome aptarti, ką nuveikė savipagalbos grupės per keturis mėnesius: kas sekėsi, kas kelia nerimą, kokių žinių trūksta. Aptarėme atlikto sociometrinio tyrimo rezultatus. Iš apklausos rezultatų aiškiai matėsi, kad vaikai, pildydami anketas, buvo pakankamai nuoširdūs, nes anketos buvo anonimiškos, ir jie galėjo visiškai atvirai parašyti apie juos jaudinančius dalykus, bendravimo su tėvais ir bendraamžiais problemas, patiriamas patyčias, vienišumo jausmą, fizinį ir psichologinį pažeminimą. 

Vaikų apklausos rezultatų aptarimas buvo labai tinkama įžanga į toliau Klaipėdos universiteto dėstytojos Stanislavos Gailiūnaitės vedamus užsiėmimus tėvams, kur kalbėjomės apie iš mūsų gyvenimo dingusias tikrąsias vertingiausias šeimos tradicijas. Buvo kalbama apie vis didesnį net pačių artimiausių žmonių susvetimėjimą, pyktį ir smurtavimą šeimose bei visuomenėje. 

O vaikai, pernai dalyvavę stovykloje seminare, džiaugėsi susitikę senus draugus, galėjo pabendrauti, pažaisti su naujais, įsijungusiais į projektą šiais metais, bendraamžiais.  

Aišku, daugelis apgailestavo, kad dviejų dienų seminaras per trumpas, dar daug ką reikėtų aptarti, pabendrauti. Bet projektas tęsiasi ir toliau bus dirbama apskrityse. Labai norėtųsi, kad kiekvienas vaikas, augantis su neįgaliais tėvais, jaustųsi laimingas, turėtų nuoširdžių draugų. Tai mes stengiamės daryti - išmokti bendrauti, suprasti vieni kitus. Planuojame rengti meno terapijos užsiėmimuose vaikų piešinių konkursą, kalėdinę vakaronę bei keletą ekskursijų vaikams. 

Laiko dar turime. Iki metų pabaigos numatome įgarsinti ir išplatinti R. Dreikus ir V. Soltz knygą "Laimingi vaikai". 

Reikia pripažinti: pastebėjome, jog sukviesti žmones dalyvauti savipagalbos grupėse nebuvo lengva. Visi pripažįstame esančias problemas, bet apie jas atvirai kalbėti vengiame. Mes dar vis tikimės, kad už mus tai kažkas padarys. Problemos dings savaime. Taip nebūna. Nieko nedarant problemos tik didėja - kaip ta sniego gniūžtė, paleista nuo kalno, susiritina į didžiulį sniego kamuolį. 

Tik nuo mūsų visų pastangų priklauso, kad šeimose atsirastų savitarpio supratimas, šiluma, gyvuotų amžiais kurtos šeimos tradicijos. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]