MINTYS

Vida JOČIENĖ

UNIVERSITETE ŠILČIAU NEI MANO AKYSE


Mano akyse iš tiesų tamsu ir šalta. Žengdama pirmą kartą pro universiteto duris dar nežinojau, kas manęs laukia. Slogi ir baimės pritvinkusi nežinia mane baugino. Bijojau visko. Neramiai svarsčiau, ar tokiems kaip aš - nematantiems - verta būti tokiais, kaip ir kiti? Ar verta mums būti paprastais mirtingais žmonėmis, kurie gali laisvai reikšti mintis ir būti išgirsti? Ar mes galime pasijusti studentais? Ar galime būti tiesiog savimi? 

Galbūt daugybė tokių, kaip aš, neišdrįsta praverti svetimų durų, iškart bijodami svetimų žmonių pasipriešinimo. Manau, ne man vienai kilo klausimas, kad gal viso to ir nepradėti? Nežinomybė galbūt nužudė ne vieną talentingą mano likimo draugą.  

Tačiau aš peržengiau, nors ir labai nedrąsiai, Šiaulių universiteto slenkstį. Manęs išties universitetas nelaukė su šokoladuku rankose. Pirmas įspūdis buvo grėsmingas ir net gąsdinantis. Auditorijų numeracija mano akims buvo "neįkandamas riešutėlis". Aš numerio ne tik nematau, aš vos ir lentelę galiu įžiūrėti. Ji nėra ryški ir ant tamsių durų man beveik jos nesimato. Koridorių apšvietimas taip pat ne stebuklingas. Taigi, pirmas įspūdis kėlė nerimą. Kai prasidėjo pirmosios paskaitos, aš visai apstulbau ir liko tik viena mintis - kuo greičiau iš čia pabėgti. Didelėse auditorijose - šiuolaikiniai dėstytojai su šiuolaikinės aparatūros reikmenimis. Visi pirmakursiai, mano bendrakursiai, įbedė akis į rodomas dėstytojų skaidres, o aš drebančiomis rankomis ir nematančiomis akimis rašiausi nutrupėjusias, dėstytojų garsiai reiškiamas mintis. Kartais mano užrašuose būdavo ir tokių užrašų "Paimkite tą, matote dešinėje? Dabar čia nusirašykit". Taigi, kažkam šitie žodžiai buvo labai reikšmingi, bet man jie visiškai nieko nesakė. Sėdėjau ir leidau ašaras į delnus su viltimi, jog visi užsiėmę ir niekas mano ašarų nemato. Kai reikėjo garsiai skaityti tekstą, kurio aš neįžiūrėjau, tuomet supratau - esu žiopla ir čia man ne vieta. Sukryžiavau nukautas rankas, atsisveikinau visiems laikams su mano taip išsvajotomis studijomis.  

Bet durų dar nespėjau užverti. Aš turėjau užtarėją. Man nusišypsojo laimė. Nepatekau į tų vargšelių, negalią turinčių jaunų žmonių, gretas, kurie, kaip ir aš, nori studijuoti, bet neturi užtarėjų ir, nuleidę galvas, išeina visiems laikams iš mokslo šventovės, net nepradėję krimsti mokslų. Man nutiko kitaip. Prieš stodama į universitetą, aš dalyvavau ES rengiamuose kursuose neįgaliesiems, norintiems studijuoti aukštosiose mokyklose. Tarp šaunių dėstytojų buvo ir mano užtarėja - doc. Liuda Radzevičienė. Jos šiluma mane labai sušildė. Vidumi jutau jos pritarimą mano pasirinkimui. Ji sakė, kad tiki manimi. Man tai reiškė labai daug. Juolab kad aš pati netikėjau, jog galiu viską įveikti, kai likimo draugai kraipė galvas, sužinoję apie mano pasirinkimą, kai sveiki pažįstami kartais su pašaipa arba su gailesčiu žiūrėjo į mane - neregę, norinčią studijuoti. Visiems atrodžiau tarsi žmogus, nusileidęs iš nežinia kur. Tik gerajai mano dėstytojai, vienai iš menkos saujelės pritariančių, aš pasirodžiau paprasta jauna moteris, trokštanti žinių, sugebanti ne tik būti žemėje, tačiau ir norinti kažką veikti.  

Ta akimirka, kai atėjau su ja draugiškai atsisveikinti ir paneigti jos teiginį, kad aš galiu viską įveikti, įvyko stebuklas, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Sužinojusi mano bėdas, ji iškart puolė gelbėti mane ir mano svajones. Tarsi tikra mama man neleido verkti. Ši moteris garsiai SGNF (socialinės gerovės ir negalios fakultetas) administracijoje prabilo apie mano bėdas. Negalėjau net patikėti tokia staigia ir milžiniška viso fakulteto administracijos reakcija. Staiga apie mano nematymą (didžiulę mano bėdą) sužinojo visi tuo metu man dėstantys dėstytojai. Geros dekanės dėka jie visi buvo perspėti apie mane ir mano neregystę. Sunku nupasakoti tą jausmą, kaip tada aš jaučiausi. Pasijutau žmogumi, kuris nėra dar nurašytas, kuriam duota galimybė, kurios gal neturėjo tie, kurie nuleido rankas ir išėjo. Gal tokių ir nebuvo, bet faktas - aš gavau galimybę.  

Nuoširdžios SGNF fakulteto dekanės pamokyta dabar visada prieinu drąsiai prie naujo dėstytojo, jam prisistatau, pasakau apie savo sutrikimą, savo poreikius, pasakau, kad man būtina medžiaga padidintu šriftu, nes kitaip aš neturėsiu galimybės gauti informacijos. Visi dėstytojai labai tolerantiški ir šilti. Nė vienas manęs nenustūmė į šalį, nė iš vieno neišgirdau pikto žodžio. Visi jie ypač draugiškai man medžiagą įteikia į rankas. Vieni medžiagą atspausdina dideliu šriftu, kiti atsiunčia internetu skaidres, kurias aš galiu matyti įkišusi nosį į monitorių ir pasididinti reikiamu šriftu. Problemų neliko ir baimė išnyko.  

Baigusi pirmą kursą įrodžiau visiems, kad galiu studijuoti ir aš. Pasijutau tikru žmogumi. Įrodžiau ir sau, kad neįgalieji ne tik verkia ir dejuoja, kad jie yra visiškai tokie patys kaip ir sveikieji, kad jie kartais netgi moka daugiau nei sveikieji, kad jie retkarčiais ir pataria sveikiesiems.  

Bandau įsivaizduoti, kad ne visi mano kurso draugai numano, kaip aš stipriai nematau. Manau, kad jie net nesijaučia nepatogiai, mintyse svarstydami, ar man reikia pagalbos, ar ne. Stengiuosi savo neregystę užslopinti. Kai tvieskia saulė į akis ir aš nematau daiktų ar durų, neprašau kitų pagalbos palydėti. Nemėgstu gailesčio ir užuojautos. Sulaukiu ateinančio žmogaus - jis man tampa pagalbininku to net nežinodamas. Tampa šešėliu, kuris man užstoja mano akių žudikę - saulę, ir taip išsprendžiu problemą. Tada lengvai randu duris ir kelią.  

Esu ne tik savo kurso draugų būryje. Greit "įplaukiau" ir į grupelės universiteto neįgaliųjų studentų uostą. Netrukus gavau pasiūlymą tapti šio uosto kapitone (pirmininke). Tačiau manęs reikia ne tik studijoms, laisvalaikiui ar darbui. Manęs kasdiena laukia mylima šeima, todėl šio siūlymo, žinoma, atsisakiau. Mano rašinių ir straipsnelių laukia ir fakulteto laikraščio redaktorė. Ji visada labai džiaugiasi mūsų pašnekesiais. Dažnai man kartoja, kad mano mintys jai labai patinka.  

Labai džiaugiuosi studijuodama. Čia man šilta, gera ir saugu. Pajutau čia savo vertę, kitų žmonių toleranciją, draugiškumą, kitų žmonių tikėjimą mano galimybėmis. Smagu, kad neleidau sau užsibūti namie tarp keturių sienų. Kurso draugai manęs neišskiria iš savo būrio, su jais galiu jaustis laisvai, pamiršdama savo dokumentuose žiaurų įrašą - "nedarbinga". Jie manęs "nežudo" savo bereikalingu rūpesčiu ir klausimu: "Ar tu matai?" Jie su manimi nekalba apie tai. Susiradau daug naujų bičiulių ir pažįstamų. Mano elektroninis paštas "lūžta" nuo jų laiškų, mobilusis - nuo pranešimų. Ne vienam iš jų esu patarėja ir pagalbininkė.  

Šypseną kelia tai, kad ne man reikia grupės draugų pagalbos, bet dažnai yra atvirkščiai. Dažnai su manimi konsultuojasi kurso bičiuliai - prašo pagalbos. Ir tai yra nuostabu, nes padėdama kitiems jaučiuosi lygi su jais, o kartais netgi pranašesnė. Visa tai teikia daugiau pasitikėjimo savimi. Galiu realizuoti save. Ne paslaptis, kad studijos man sekasi. Gal tai vienas iš tų teigiamų dalykų, dėl kurio išsikovojau teigiamą požiūrį į save ne tik tarp kurso draugų, bet ir tarp dėstytojų.  

Visiems SGNF fakulteto administracijos darbuotojams, dėstytojams labai AČIŪ. Už žinias, už pagalbą dėl mano specialiųjų poreikių. Ačiū už medžiagą dideliu šriftu, kurią gaunu atskirai. Ačiū už tuos didžiulius lapus, kuriuose didelėmis raidėmis atspausdintos mano egzaminų užduotys. Už visa tai, ką aš po metų turiu, - lygias galimybes studijuoti su kitais ir, turėdama tai, galiu būti lygiai tokia pat, kaip ir kiti. Ačiū už man, nematančiai, suteiktą galimybę gyventi be streso ir baimės. Už supratimą, kai praeinu pro šalį nematydama ir nepasisveikindama. Už galimybę man būti studente. AČIŪ.  

Ar galėjau kada patikėti, kad koridorių platybėse dėstytojas ar dekanė stabtels prie manęs ir paklaus: "Labas, Vida, kaip sekasi?" Žinau, tai nerealu, neįtikėtina, bet taip yra.  

Mano pavyzdys - tai istorija. Graži istorija apie neįgaliųjų ir sveikųjų buvimą kartu. Apie tai, kad nereikia milžiniškų pastangų vieniems kitus pažinti ir bendrauti.  

Aš daug mokausi iš aplinkos. Iš kiekvieno universitete esančio. Kiekvienas kažko mokosi ir iš manęs. Galbūt kurso draugams esu gyva neįgaliųjų enciklopedija. Galbūt universiteto žmonės, mane pažinę, kitaip pradės vertinti negalią ir neįgaliuosius. Gal supras, kad žmonės, turintys sveikatos sutrikimų, nėra tik gailesčio ir labdaros laukiančios žmogystos, mokančios tik verkšlenti ir dejuoti, ir kad įrašas "nedarbingas" dar nereiškia, kad žmogus jau miręs ir kad jo jau nebėra. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]