LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Martyna PLIASKŪNAITĖ
|
KĄ ŠNABŽDA LIETŪS
Tokį šaltą, pilką vakarą, Kai triukšmauja tik lietaus lašai, Tu atbėgi tyliai po pat mano langu, Aš klausaus alsavimo ilgai... Ką atneši šįkart?.. Darganas, bjaurus ruduo, Kurio lapuose paskęsta tavo veidas ir praeivio šuo...
Šauk garsiau, Nes nieks negirdi, ką bandai kuždėti... Tavo balso aido nesigirdi... Saulė skęsta vakaruos...
Tu atskriek šią naktį Prie pat mano lango, kai pilki lašai nurims. Aš klausysiuos, kaip tu raudi, O mana širdis šiąnakt nurims...
- - -
Nuo saulės ašarų apsunkę Praslinko debesys dangum Ko šiandien liūdnos tavo akys Ko lūpos tyli? Man baisu...
Nesupratau, kodėl aptemsta Man akys, rudenio migluos, Kodėl man liūdna, kai tau gera, Kai mėnuo teka vakaruos
Aš noriu saulės ašarų pasemti, Tavais delnais apglėbt žvaigždes, Bet šiandien liūdnos tavo akys, O man baisu paskęst sapnuos...
- - -
Juodom eilutėm skrieja mano žodžiai, Varnais pavirsta vasaros sapnai, Tamsiausiom plunksnom leidžias mintys, Sudeginta anglim pakvimpa vakarai...
Ant kalno krašto žaidžia vaikas, Jo akys blaškos saulės spalvose, Nustebę paukščiau baidos jūrų, Juose paskęsta baltos dienos, Iš jų išnyra tik pilki ūkai,
Juodom eilutėm lekia mano dienos, Varnais prasklendžia mano saulės atšvaitai, Vienatvėje paskendęs vaikas - Tai aš ir mano tamsūs angelai...
- - -
Guliu žolėj, matau rankas Jos šaltos, melsvos, bet ne mano, Guliu žolėj, matau pirštus Sustingusius ir nejudrius, Guliu žolėj, matau randus Gilius, beprasmiškai įrėžtus.
Aš atsistoju, bet kojos linksta, Jos stiprios, bet pavargę, Žengiu pirmyn ir susmunku - Kodėl aš negaliu judėti?
Ir vėl guliu žolėj, matau tik žemę, Uodžiu jos kvapą, mintu rasa, Nepamenu dangaus nei rankų, Kodėl aš neturiu kur įsitverti, Kodėl aplinkui tik lediniai Mirę pirštai? Aš pakeliu akis į dangų, Matau žvaigždes, Ištariu žodžius balsu, bet niekas jų negirdi, Aš pakeliu rankas į tamsą, Jos šaltos, jos ne mano...
DAINA APIE NIEKĄ
Mano dykumoj nuskęsta Tavo purvinas vanduo, Mano danguje Sužimba tavo vaiskios žvaigždės, Mano pievoje Nuvysta tavo kvapnios gėlės, Mano sieloje Panirsta tavo aiškūs žodžiai, Manyje sužimba vakarykščiai žiburiai, Manyje pakvimpa rudenio gelsvi takai.
Na, kodėl, kodėl negalim Mirti klevo nurausvėjusiais žiedais, Na, kodėl, kodėl negalim Keltis tik vėlyvais vakarais.
Tavo viduje paskęsta Mano tuščios akys, ašarų takai, Tavo sieloje pradingsta Mano tylūs žodžiai, tylūs balso šnabždesiai.
Na, kodėl, kodėl negalim Mirti klevo nurausvėjusiais žiedais Na, kodėl, kodėl negalim Migti ankstyvais pavasario rytais.
Visada žinok, kodėl taip gera Eit į naktį ūkanom apsnigusiais takais, Visada žinok, kodėl taip gera Keltis dviese tik vėlyvais vakarais...
|