TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI

Alvydas VALENTA

TOKIA LENGVA IR TOKIA SUNKI

Iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro išeiname trise: mobilumo mokytojas Juozas Daunaravičius, viena dvyliktokė mergina ir šių eilučių autorius. Mergina rankose turi baltąją lazdelę, tačiau skuodžia kaip jauna eikli stirna - tik spėk vytis! Einame Ateities gatve, S. Stanevičiaus gatvės link. Pereiname sankryžą (beje, ji neturi garsinio šviesoforo), tada - iki Didlaukio gatvės. Čia vėl sankryža, šįsyk šviesoforas - garsinis. Bet sankryža gana bjauri, žalia šviesoforo spalva dega labai trumpai, reikia nežiopsoti ir mikliai suktis. Mikliai susisukame ir ją pereiname, grįžtame kita Ateities gatvės puse iki ugdymo centro, susirandame reguliuojamą perėją, vėl pereiname į kitą gatvės pusę. Tada dar galiukas kelio iki Fabijoniškių gatvės ir atgal iki centro. Pasivaikščiojimas trunka apie keturiasdešimt minučių. Tiksliau pasakius, tai visai ne pasivaikščiojimas, o mobilumo pamoka. Mūsų laikais tokių nebuvo. O gaila!  

"Mokyti vaikus orientacijos pradedame jau nuo pirmųjų klasių. Vaikų sugebėjimai nevienodi, todėl ir rezultatai dažnai būna labai skirtingi, - pasakoja mokytojas Juozas Daunaravičius. - Vis dėlto reikalaujama, kad vaikas, baigęs pradinę mokyklą, laisvai orientuotųsi Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Penktoje šeštoje klasėje išeiname į kiemą, centro prieigas, artimiausias gatves".  

Rezultatai akivaizdūs. Savarankiškai po miestą su lazdele vaikšto ne tik dvyliktokas Mindaugas, bet ir aštuntokas Janošas ir jo draugai. Janošas pats vienas jau moka iš ugdymo centro parvykti į namus. Reginčiam žmogui jie galėtų atrodyti ne taip jau toli, tame pačiame Vilniuje, Taikos gatvėje. Tačiau nematant maršrutas tampa daug sykių sudėtingesnis: reikia važiuoti troleibusu, persėsti į autobusą. Janošas pats vienas grįžtų ir atgal į mokyklą, bet yra kelios labai "nedraugiškos" sankryžos. Janošas ir jo draugai ne kartą savarankiškai apsipirkinėjo ir parduotuvėje, prašė pardavėjos ar kasininkės pagalbos. 

"Modeliuojamos įvairios situacijos, - pasakoja J. Daunaravičius, - pavyzdžiui, mokiniams "paskelbiama", kad pamokos ugdymo centre tam tikram laikui nutraukiamos, kad nuo šiol jos vyks M. Romerio universitete. Vaikai turi savarankiškai išmokti nueiti nuo ugdymo centro durų iki M. Romerio universiteto. Su vyresniųjų klasių mokiniais, jeigu pageidauja, mokomės individualių maršrutų - nuvažiuoti iki Skroblų gatvės, kur yra įsikūrusių daug akluosius aptarnaujančių įstaigų, nuvykti į autobusų stotį."  

Lankydamasis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, neturėjau tikslo aprašyti J. Daunaravičiaus mobilumo pamokas. Prisiminiau jas artėjant Baltosios lazdelės dienai ir lyg kokią kino juostą "peržiūrinėdamas" savo paties patirtį. Tiek man, tiek daugeliui mano kartos neregių baltoji lazdelė buvo beveik tas pat, kas nelabajam kryžius. Na, gal taip sakydamas šiek tiek perdedu, gal esu pernelyg kategoriškas. Šiaip ar taip, lazdelės daugelis iš mūsų, ypač jaunystėje, ypač studijų metais, į rankas nebūtume paėmę už jokius pinigus: jaunas, sveikas, turi rankas ir kojas ir su lazda - lyg koks elgeta... Ką panelės pagalvos, ypač jeigu tarp jų dar yra toji, kuriai nesi abejingas..! Lazda visais laikais asocijavosi su elgetyste, bejėgiškumu, neįgalumu, pažeminimu, dabar pasakytume, su žmogaus socialine atskirtimi, galbūt todėl mes jos taip vengėme. Vengėme intuityviai, dažnai negalėdami patys sau atsakyti kodėl, racionaliai ir logiškai paaiškinti, bet vengėme. 

Lazda buvo akivaizdus, visiems matomas mūsų negalios įrodymas, mūsų prisipažinimas, kad esame "kitokie", prastesni. O kas jaunystėje nori prisipažinti, kad yra neįgalus ar "kitoks"?.. Todėl pratinimasis vaikščioti su baltąja lazdele nuo mažų dienų nėra tik mobilumo įgūdžių lavinimas. Kartu tai yra ir savo negalios priėmimas bei racionalus jos įsisąmoninimas. Įsisąmoninimas nejaučiant dėl turimos negalios gėdos, pažeminimo ir kitų labai panašių jausmų ar emocijų. Žinoma, tūlas skaitytojas pasakys, kad smarkiai perdedu, kad ir mūsų laikais buvo neregių, vaikščiojusių su lazdelėmis ir nejutusių dėl to nei gėdos, nei pažeminimo, bet kiek jų buvo? Ir kiek reikėjo pastangų lazdelę pirmą kartą į rankas paimti? Ne kartą iš žmonių, ypač apakusių vyresniame amžiuje, teko girdėti žodžius: "Negaliu peržengti psichologinio barjero". Vadinasi, toks barjeras egzistavo, o gal ir tebeegzistuoja. Vis dėlto daugelis jaunų neregių laisvai jaučiasi su baltosiomis lazdelėmis rankose ir psichologinio barjero jiems nereikia įveikti. Žinoma, yra ir tokių, kurie su lazdelėmis nevaikšto, bet ar visada dėl to yra kalti tik jie vieni? Ar neįdavus jiems į rankas lazdelės penktoje ar šeštoje klasėje, neišėjus pasivaikščioti į miestą su patyrusiu mobilumo specialistu nebuvo praleista galimybė? Be abejo, kaip sakė toksai Vladimiras Iljičius, mokytis niekada ne vėlu. Tačiau esama dalykų, kurių neišmokus vaikystėje ar paauglystėje, vėliau išmokti tampa labai sunku. Priimti savo negalią kaip duotybę, o ne kaip stigmą - vienas iš sunkiausių mokslų, ypač kai jo abėcėlės pradedama mokytis jau uždarius mokyklos duris.  

Keičiasi laikai, keičiasi papročiai. Į rankas lazdeles ima ne tik jauni, bet ir subrendę ar net pagyvenę žmonės. Neteko girdėti, kad dėl to juos kas nors stigmatizuotų ar diskriminuotų, kad pati lazdelė jiems sudarytų papildomų sunkumų ar sukeltų neigiamų emocijų. Žinoma, imti lazdelę ar neimti, sprendžia tik pats neregys, čia negali būti nei prievartos, nei visuotinio "lazdelių vajaus" - seniau su jomis nevaikščiojome, o dabar visi vaikščiosime!.. Šiais pasvarstymais ir pastebėjimais tenorėjau pasakyti, kad paimti lazdelę į rankas ir pradėti su ja vaikščioti dažnai būna nežmoniškai sunku. Ir dar: kiekvienais metais minime Baltosios lazdelės dieną, baltoji lazdelė jau yra tapusi mūsų simboliu, bet mes patys apie ją vis dar kalbame labai mažai ir labai nenoriai.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]